Liepos 1-oji Kroatijoje vainikavo sėkmingą dešimt metų trukusių derybų dėl narystės ES pabaigą. Tačiau šią dieną šalis naujokė minėjo palyginti santūriai. Ir ne vien dėl būtinybės taupyti.
Avis Marija Beneš žvalgosi po ES informacijos centro patalpas Zagrebo centre. „Esate vieni paskutiniųjų svečių“, – šyptelėjo centro vadovė, kalbėdama su žurnalistais. Informacijos centras netrukus bus uždarytas, nes savo darbą – skleisti informaciją apie integraciją į ES prieš šaliai tampant nare – jis jau atliko.
Vis dėlto plėsti kroatų žinias apie narystę ES dar yra kur. Gegužę bendrovės „Ipsos Public Affairs“ atlikta apklausa parodė, kad dalis kroatų gana miglotai suvokia šalies ir piliečių laukiančius pokyčius. Beveik pusė apklaustųjų mano, kad tapusi ES nare Kroatija iš karto prisijungs ir prie Šengeno zonos (iš tiesų tai padaryti planuojama ne anksčiau kaip 2015 m.). Daugiau nei trečdalis respondentų taip pat įsivaizduoja, kad per artimiausius metus Kroatijos kuną pakeis euras.
Tačiau žinių spragas užpildyti lengviau, nei pakeisti visuomenėje tvyrančias nuotaikas dėl ES. O jos, kiek teko bendrauti su Kroatijos meno, mokslo ir kultūros atstovais, svyruoja nuo atsargių vilčių iki baimės ir nepasitikėjimo.
Euforijos nėra
Kroatai pirmiausia nepasitiki savo šalies galimybėmis. „Ipsos“ tyrimo duomenimis, net 77 proc. apklaustųjų mano, kad valstybės ekonomika narystei nepasiruošusi. Prieš metus, kai vyko referendumas dėl stojimo į ES, taip manančių buvo šeštadaliu mažiau.
Nepasitikėjimu grįstas ir požiūris į šalies institucijas: 37 proc. kroatų linkę labiau pasitikėti ES nei vidaus institucijomis. Manančių priešingai – tik 17 proc.
Sumažėjo ir tikinčių pačios Bendrijos ateitimi. Net du trečdaliai respondentų mano, kad per artimiausius penkerius metus kai kurios šalys iš jos išstos. Galbūt todėl ir su naryste siejami lūkesčiai kiek prieštaringi. Dauguma žmonių tikisi geresnių galimybių įsidarbinti ES šalyse, nors didžiosios valstybės artimiausius porą metų ribos darbo jėgos judėjimą iš naujosios narės. Tačiau taip pat paplitusi nuomonė, kad kitų ES šalių konkurencija pakenks vietos žemės ūkiui ir pramonei, o atsivėrusios galimybės sukels naujų bėdų – padidės protų nutekėjimas, jaunimo emigracija ir infliacija.
Todėl ir didelės euforijos artėjant liepos 1-ajai šalyje nebuvo. A. M. Beneš konstatavo, kad smarkiai švęsti neketinama, nes ES ir Kroatijos „padėtis šiandien tokia, kokia yra“.
Daugiau tvarkos, mažiau chaoso
Kalbinti intelektualai didžiausius narystės pranašumus šaliai, kurioje darbo neturi net 400 tūkst. žmonių, siejo visgi ne su ekonomine nauda. „Mes tikimės, kad šalyje sumažės chaoso, bus daugiau tvarkos ir atsakomybės“, – sakė Meno istorijos instituto direktorius dr. Milanas Pelcas.
Viena garsiausių Kroatijos rašytojų Slavenka Drakulič ekonominę narystės naudą taip pat mato antroje vietoje. Svarbiausia, jos nuomone, yra ramybė ir saugumas, kurį Balkanų šaliai suteiks ES narės statusas.
Knygos „Kaip mes išgyvenome komunizmą ir netgi juokėmės“ („How we survived communism and even laughed“) autorė viliasi, kad narystė padės išgydyti ir vieną didžiausių šalies problemų – korupciją. „Vakaruose korupcija yra išimtis, o čia – normali praktika. Kroatijoje korupcija yra pavojingiausias visuomenės vėžys. Laimė, žmonių, kuriems artimos europietiškos vertybės, daugėja“, – teigė S. Drakulič.
Europietiškumo klausimas Kroatijoje apskritai subtilus. Narystei pritariantys piliečiai neslepia šiokios tokios nuoskaudos, kad Europoje jie pirmiausia suvokiami kaip Balkanų regionas, o ne kaip tiesiog lygiavertė Europos šeimos narė. Kita vertus, šio regiono mentalitetas akivaizdus net peržvelgus vietos žiniasklaidą: iki narystės kapsint paskutinėms savaitėms, vietos laikraščiuose vis tiek kur kas daugiau dėmesio buvo skiriama kaimynei Serbijai nei ES aktualijoms.
„Kartais atrodo, jog net tapti ES nare pirmiausia siekiame tam, kad galėtume pasipuikuoti prieš serbus“, – šyptelėjo kino režisierius Ognjenas Sviličičius (jo 2010 m. filmą „Dvi saulėtos dienos“ matė ir Lietuvos kino teatrų žiūrovai). Kino kūrėjas viliasi, kad narystė ES suteiks daugiau stabilumo visam Balkanų regionui ir sušvelnins sudėtingus Kroatijos bei Serbijos santykius. Tačiau visuomenės apklausos rodo ką kita: du trečdaliai respondentų mano, kad Kroatijai tapus ES nare santykiai su buvusiomis Jugoslavijos šalimis nepasikeis.
Visgi kol kas atrodo, kad didžiausi darbai Kroatijos laukia ne už valstybės sienų, bet viduje. Kino kūrėjas O. Sviličičius pabrėžė, kad šaliai artimiausiu metu teks sunkus uždavinys – suformuoti savo tapatybę. Jo nuomone, Kroatija neturi ne tik ryškesnių kultūrinės tapatybės bruožų – daugeliui Europoje apskritai nelabai aišku, kur ji yra.
„Kai kam nors [iš Vakarų Europos – IQ past.] pasakau, kad važiuoju filmuoti į Makedoniją, jie sumosuoja: „Aišku aišku, jums gi ten arti.“ Nors iš tiesų Skopję automobiliu galiu pasiekti per 13 valandų, o Vieną – per maždaug tris. Bet niekas to nesuvokia. Makedonijai Zagrebas yra tas pats, kas mums Viena ar Berlynas. Bet šalyse už Balkanų regiono mes vis tiek esame tik Balkanai. Tad mums reikia savo kultūrinės tapatybės. Aš tik tikiuosi, kad ES sugebėsime išgarsėti ne kaip ksenofobai ar nacionalistai“, – skėstelėjo rankomis O. Sviličičius.
Apie nacionalizmą kino kūrėjas užsiminė ne veltui. Ramūs konservatoriai, pasižymintys nacionalistinėmis pažiūromis, sunkiai įsileidžiantys kitos kultūros apraiškas, – taip dauguma Zagrebe sutiktų meno atstovų apibūdina šiandienės Kroatijos visuomenės veidą. Tai patvirtina ir šalies sostinės gatvės, kuriose praeiviai, regis, iškirpti iš stebėtinai vienspalvio rasinio, religinio, tautinio audinio.
Nacionalistines nuotaikas šalyje, kaip ir visame Balkanų regione, dėl ES stiprino prieš keliolika metų sklandę gandai. Tuomet teigta, kad Vakarų Europa siekia visą Balkanų regioną sujungti į vieną valstybę – esą taip būtų paprasčiau tvarkyti reikalus. Tačiau dabar, O. Sviličičiaus teigimu, tokios paranojos apraiškų visuomenėje jau nepasitaiko.
Visos viltys – į jaunimą
Tad kas, kroatų nuomone, bus didžiausi narystės naudos gavėjai? Tie šalies žmonės, kurie dar iki liepos 1-osios gyveno atviresni Europai: jaunimas, kuris aktyviai naudojosi tarptautinėmis studijų, mokymo mainų, mokslininkų, menininkų bendradarbiavimo programomis.
„Tiems, kurie ir taip darbo rinkoje jautėsi nesaugiai, turėjo mažiau galimybių, Kroatijai tapus ES nare bus dar sunkiau. Bet jaunimui atsivers daugiau galimybių, nors jų ir taip nemažai. O menininkams narystė ES bus lyg etiketė, kad esi iš normalios šalies, kurioje – normalus teisinis reguliavimas. Tai padės bendradarbiauti tarptautiniu mastu“, – vylėsi Zagrebo nepriklausomo kultūros ir jaunimo centro direktorė Emina Višnič.
Rašytojos S. Drakulič nuomone, dauguma žmonių suprato, kad naktį į liepos 1-ąją stebuklas neįvyks: kovoti dėl vietos po saule reikės ir toliau, o pasiseks tik geriausiems. Galbūt be euforijos žiūrėti į narystę privertė ir per derybų dešimtmetį išugdyta kantrybė: būsimos ES naujokės gyventojai supranta, kad pati Bendrija šiandien patekusi į visiškai kitokią padėtį nei derybų pradžioje.
Tačiau ne pačius geriausius laikus išgyvenanti ekonomika kroatų smarkiai negąsdina. O. Sviličičius paprastai paaiškina, kodėl: „Mes jau 20 metų išgyvename krizę.“
