Valdantieji mini konkrečią euro įvedimo datą, rengiami Nacionalinis euro įvedimo planas bei visuomenės informavimo ir komunikacijos strategija. Tačiau tikrai ne visi užtikrinti, kad euro įvedimas Lietuvai atneš daugiau naudos nei žalos. 2013 m. liepą paskelbto „Eurobarometro“ duomenimis, 55 proc. respondentų manė, kad euro įvedimas turės neigiamą įtaką.
Euro įvedimo nauda plačiai aptarta ir mažai kontroversiška – tai politinės lito devalvavimo rizikos panaikinimas, lito ir euro konvertavimo sąnaudų nebuvimas, padidėjęs Lietuvos investicinis patrauklumas, mažesnė skolinimosi kaina. Siekis įsivesti eurą disciplinuoja valdžios finansus ir tai visuomet yra gerai.
Daug sunkiau vienareikšmiškai įvardyti su euro įvedimu susijusią riziką, ypač kai šnekame apie ilgalaikę perspektyvą. Žinome, kad Lietuvos įnašas į Europos stabilumo mechanizmą siektų apie 1 mlrd. litų. Taip pat baiminamasi, kad dėl euro sparčiau augs kainos. Estijos statistikos departamento duomenimis, vartojimo prekių kainų lygis dėl euro įvedimo padidėjo 0,2–0,3 proc. Pagrindinis nuolat augančių kainų šaltinis yra didėjantis pinigų kiekis (o eurus Europos centrinis bankas (ECB) daugina darbščiai). Kainos Lietuvoje gali pradėti augti neproporcingai tik tuomet, jei prieš įvedant eurą vyks spaudimas jų kurį laiką nedidinti dėl Mastrichto sutartyje įtvirtinto infliacijos kriterijus. Tokiu atveju įvedus eurą kainos padidės natūraliai, bet ne dėl paties euro, o dėl to, kad kurį laiką jos buvo dirbtinai stabdomos.
Tačiau pagrindinė euro įvedimo rizika yra euro ateitis. Lietuvai reikia ne kokios nors konkrečios valiutos, o stabilios ir patikimos. Sprendimas įvesti bendrą ES valiutą yra politinis, tačiau reikia įvertinti ne tik trumpalaikę, aiškiai apčiuopiamą ekonominę naudą, tačiau ir ilgalaikę, sunkiau apskaičiuojamą, bet galbūt labai didelę riziką.
Paradoksalu, tačiau jei siekiame stabilaus euro, jį reikia apsaugoti nuo ECB ir jo vykdomos pigių pinigų politikos.
Euras šlubuoja. Euro zonos šalių ūkiai susiduria su viešojo sektoriaus skolų krize, stagnuojančia ekonomika, mažėjančiu konkurencingumu. Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui ECB atlaisvinęs pinigų politikos vadeles, spausdindamas pinigus bando spręsti euro zonos šalių finansines ir ekonomines problemas, bet taip mažina euro kaip valiutos patikimumą. Taigi, ar Lietuvai verta tvirtai susisieti su euru, priklauso nuo to, kaip vertiname jo ateitį. Ypač atsižvelgiant į tai, kad dabartis niūri. Ateitį numatyti sunku, tačiau galime identifikuoti tas sąlygas eurui ir Europos ekonominei politikai, kurias įvykdžius euras atitiktų stabilios ir patikimos valiutos reikalavimus ateityje.
Pirma, stabiliam eurui reikia atsakingos (t. y. griežtos) pinigų politikos. Nors ECB buvo įkurtas sekant buvusio Vokietijos centrinio banko, užtikrinusio Vokietijos markės stiprybę, pėdomis, euro zonos pinigų politikos drausmė mažėjo. Nuo euro įvedimo pradžios pinigų kiekis padidintas 3,3 karto. 1999 m. vienam sukurtam BVP eurui teko 63 euro centai, 2012 m. – jau 1,14 euro. Nuo 2008 m. ECB pradėjo mažinti refinansavimo palūkanų normą ir 2013 m. pasiekė visų laikų žemiausią 0,5 proc. ribą. Įvertinus infliaciją, komerciniai bankai, pasiskolinę iš ECB, grąžina mažiau, nei gavo. Tokia politika palanki tiems, kurie skolinasi, ji mažina valiutos vertę ir jos patikimumą. Paradoksalu, tačiau jei siekiame stabilaus euro, jį reikia apsaugoti nuo ECB ir jo vykdomos pigių pinigų politikos.
Antra, stabiliam eurui reikia stabilios ir augančios Europos ekonomikos. Euro kaip ir kitų niekuo nepadengtų valiutų stabilumas remiasi euro zonos šalių ekonomikų stiprumu. Europa ilgalaikį ekonominį augimą sugebės pasiekti tik tokiu atveju, jei nepamirš paprastų, tačiau kertinių pagrindų: mažesnės arba bent neaugančios mokesčių naštos, laisvesnio ar mažesnę naštą užkraunančio valstybės ekonominės veiklos reguliavimo, pribrendusių struktūrinių reformų vykdymo (darbo santykių, socialinės apsaugos ir kt.) ir bendros rinkos, užtikrinančios keturias laisves. Tai nėra nauja, tačiau dažnai pamirštama.
Trečia, stabiliam eurui reikia atsakingų viešųjų finansų. ES šalių bendra valdžios skola prasidėjus krizei sparčiai augo ir 2012 m. pabaigoje siekė apie 85 proc. BVP. Tam, kad grąžintų visą skolą, euro zonos šalių viešasis sektorius turėtų daugiau niekam nemokėti (išleisti visas biudžeto pajamas skolai grąžinti) daugiau nei dvejus metus. Prasta ES šalių viešųjų finansų padėtis ir didelis prasiskolinimas kenkia euro stabilumui. Taip yra todėl, kad arba didelė valdžios skola virsta sunkesne mokesčių našta dabarties ar ateities mokesčių mokėtojams, arba ji per komercinius bankus netiesiogiai finansuojama ECB pinigais, o tai didina infliaciją ir mažina euro patikimumą.
Nė vienos iš trijų sąlygų situacija nėra gera. Atsakingos pinigų politikos reikšmė arba nesuprantama, arba valiutos patikimumo užtikrinimo tikslą užgožia skatinimo pigiais pinigais politika. Viešųjų finansų problemą bandoma spręsti ne tik nacionaliniu, bet ir ES lygiu, tačiau situacija gerėja pernelyg lėtai arba visiškai nesitaiso. Mokesčių ir reguliavimo našta ne mažinama, o didinama, dažnai rimtai neįvertinus jos poveikio ūkiams augti ir jų užimtumui. Todėl Lietuvai tikrai nereikia skubėti įsivesti euro.
