Nors viešumoje dar ne kasdien galima išgirsti kalbant apie lengvąjį kultūrizmą kaip apie sporto šaką, panevėžietė Živilė Jankauskienė jau kelerius metus iš eilės garsina miesto vardą.
Visai neseniai Živilė Jankauskienė grįžo iš Graikijos, kur vyko antros pagal rangą lengvojo kultūrizmo varžybos – NABBA/WFF UNIVERSE, už jas svaresnis yra tik NABBA/WFF pasaulio čempionatas.
Sportininkė savaitraščio „Panevėžio balsas“ skaitytojams mielai sutiko pasidalyti patirtais įspūdžiais po sėkmingo pasirodymo Salonikuose, kur galutinėje rikiuotėje užėmė trečiąją vietą ir parsivežė bronzos medalį.
– Kokios varžybos vyko Graikijoje? Papasakokite plačiau.
– Graikijoje, gražiame Salonikų mieste, vyko NABBA/WFF UNIVERSE 2013 varžybos. Susirinko daug dalyvių iš įvairiausių šalių: Serbijos, Belgijos, Italijos, Slovėnijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Irano, Šveicarijos, Švedijos ir netgi tolimųjų Naujosios Zelandijos ir Australijos.
Moterų buvo šiek tiek mažiau, bet pagal dalyvių skaičių kategorijos tikrai buvo nemažos.
Varžybos Graikijoje buvo įdomios tuo, kad iki pat pradžios nežinai, kurioje kategorijoje teks dalyvauti. Atranka į kategorijas vyko tik ryte prieš vakarinį pasirodymą. Tai yra savotiška loterija, nes kartais tam tikri kriterijai nulemia, kad būni atrinkta į daug didesnį raumenyną turinčiųjų gretas. Ir tada kova vyksta su daug galingesniais priešininkais.
Šį kartą man pasisekė, patekau į lengvojo kultūrizmo kategoriją, kuri man artimiausia. Buvome aštuonios dalyvės, iš mūsų tik šešios pateko į finalą. Mano varžovės buvo labai stiprios, su daug didesniais raumenynais, todėl iki pat nugalėtojų paskelbimo nebuvau tikra, kad pateksiu į šešetuką.
Pasirodžiau gerai. Triumfavau gavusi trečiosios vietos taurę ir medalį! Po metų pertraukos vėl užkopti ant prizininkų pakylos – man labai didelis pasiekimas. Pavyko aplenkti didelę sportinę patirtį turinčią Simoną Mur iš Australijos, taip pat dalyves iš Slovakijos ir Graikijos.
Pirmąja vieta džiaugėsi italė Kristina Putsu, titulą išsaugojusi jau antrus metus iš eilės. Bet esu labai laiminga, kad tarptautinėse varžybose vis dar patenku į geriausiųjų trejetuką.
– Nejaugi nesitikėjote laimėti?
– Būsiu atvira: mano pasiekimas pranoko mano lūkesčius. Nors ir jaučiausi puikiai pasiruošusi, mintyse vis dar sukosi, kad padariau ne viską, ką turėjau padaryti.
Taip būna prieš visas varžybas. Atrodo, viskas gerai, bet visada pastebi, kad dar kažkur yra neišnaudotas rezervas. Kelionė dar šiek tiek išvargino, nors buvo labai smagu ir įdomu pamatyti tiek daug Europos šalių, kol pasiekėme Graikiją.
– Kurios sportininkės buvo didžiausios konkurentės?
– Iš karto po atrankos barjero buvau tikra, kad nugalėtoja gali tapti italė, nes ji buvo tikrai nepriekaištingos sportinės formos ir scenoje atrodė puikiai. Daug šansų daviau australei, kurią vis dėlto pavyko aplenkti, – ji buvo viena raumeningiausių ir pagal svorį masyviausių mūsų kategorijoje. Nugalėtojas nulėmė proporcijos ir kiti kriterijai. Šį kartą triumfavo smulkesnės, bet ryškaus raumenyno sportininkės.
– Ar buvo baisu lipti ant scenos varžybas stebint gausiam žiūrovų būriui?
– Žiūrovų buvo tikrai nemažai, nes varžybos vyko gražioje jaukioje Salonikų koncertų salėje. Dažniausiai tokio pobūdžio varžybos organizuojamos sporto halėse, todėl kitokia aplinka ir mažesnė salė iš tiesų nuteikė puikiai.
Žiūrovų palaikymas buvo jaučiamas, o plojimai ir ovacijos po laisvosios programos atlikimo pakėlė nuotaiką. Devintą sezoną iš eilės dalyvavau tarptautinėse varžybose, tačiau jauduliukas prieš žengiant į sceną vis tiek nepalieka! Atrodo, visas kūnas virpa, kol lauki išėjimo. Kai atsiduri prožektorių apšviestoje scenoje drauge su kitomis dalyvėmis, nebelieka vietos jauduliui, nes žinai, kad reikia dirbti ir parodyti viską, ką turi geriausio.
– Kaip vyko pasiruošimas turnyrui? Ruošėtės namuose ar buvote išvykusi į kitas šalis?
– Varžyboms ruošiausi Panevėžyje. Kaip ir iki šiol, sportavau sporto klube „Sportonas“. Dabar turiu puikią progą padėkoti klubo vadovams, kad jau kelintą sezoną iš eilės man suteikia galimybę pasiruošti svarbiems startams. Kartais teigiamas požiūris į besiruošiančiuosius – nesvarbu kokioms varžyboms – suteikia dar daugiau stimulo viską padaryti kiek įmanoma geriau. Ačiū visiems, kurie nors kiek prisidėjo prie mano startų. Ypač dėkoju savo mamai, kuri labai rūpinosi mano mityba ir padėjo, kiek galėjo.
– Kiek laiko prireikia pasiruošti lengvojo kultūrizmo varžyboms?
– Varžyboms ruošiausi palengva nuo pat praėjusio sezono. Treniruojuosi nuolat, nes tada viskas pasiekiama daug lengviau nei darant pertraukas.
Žinoma, kartais reikėtų poilsio, praleisti bent vieną sezoną, bet kol kas nežadu sustoti, nes man tai reikalinga kaip žmogui, kuris negali nustygti vietoje. Tokios iškrovos iš naujo pakrauna keliems mėnesiams į priekį, o tada vėl viskas iš naujo!
– Graikijoje visą dėmesį skyrėte tik varžyboms ar vis dėlto turėjote laisvo laiko?
– Į Salonikus atvykome likus dienai iki varžybų, suspėjome šiek tiek pasivaikščioti po miestą, nors išvakarėse visos mintys buvo sutelktos į artėjantį pasirodymą. Reikėjo pailsėti, nepaisant to, kad paskutinę naktį miegoti gana sunku, viską apmąstyti, susikoncentruoti, nes bet kokia neigiama emocija labai išbalansuoja.
Po varžybų, nors grįžome labai vėlai, pagal seną rinktinės tradiciją susirinkome visi drauge su federacijos prezidentu aptarti rezultatų. Vidurnaktį dar sugebėjome ir naktiniu miestu pasigrožėti, ketvirtą valandą ryto paragauti graikiškų patiekalų. Po varžybų norisi visko, ko neleidžiame sau paskutiniais pasiruošimo mėnesiais.
Laiko buvo nedaug, bet jį išnaudojome kiek galėjome.
– Kelintos tai buvo varžybos šį sezoną?
– Man tai buvo jau trečios. Dalyvavau Latvijos NAC čempionate, ten likau ketvirta, nes tikrai nebuvau pasiruošusi. Dalyvavau, nes norėjosi lengvo apšilimo prieš kitas varžybas. Paskui vyko Lietuvos LKFF čempionatas. Šiais metais nebuvo lengvojo kultūrizmo kategorijos, todėl pasirinkau bikinio absoliučią kategoriją, nes niekada nenorėjau rinktis figūros kategorijos, kuri jau nebeatitinka mano vizijos šiame sporte. Mano dalyvavimas bikinio kategorijoje sukėlė nemažai debatų, nes ši kategorija dar tikrai neprilygsta lengvajam kultūrizmui – ten nereikia matomo raumenyno, tiesiog turi būti grakščios linijos, sportiškas kūnas, elegantiškai save pateikti ir pabrėžti moteriškumą. Likau patenkinta rezultatais, nes parsivežiau antrosios vietos taurę. Buvo smagu dalyvauti vakarinių suknelių rungtyje, išgirdau daug gražių atsiliepimų. Tai dar kartą leido patvirtinti, kad ir sportiška moteris gali išlikti moteriška ir elegantiška. Tokia ir jaučiausi. Įvertinimai tai liudija.
– Vadinasi, šio sezono rezultatais esate patenkinta?
– Esu LABAI patenkinta. Kiekvieną kartą prieš varžybas pamąstau, kad gal laikas sustoti, tačiau tik nulipusi nuo scenos su prizinės vietos taure jau žinau, kad laukiu kito sezono.
Esu dėkinga LKFF prezidentui Sauliui Misevičiui, jau daugelį metų suteikiančiam man galimybę pasidžiaugti pergalėmis už Lietuvos ribų.
– Kokie artimiausi planai?
– Pradėsiu ruoštis rudens sezonui. Varžybos prasidės jau spalį, taigi ilsėtis nėra kada. Kaip seksis, dar bus matyti. Bijau suteikti sau iliuzijų, tačiau noriu pasiruošti kuo geriau.
– Lengvasis kultūrizmas pastaruoju metu populiarėja. Kaip manote, kas tai lemia?
– Pagrindinė priežastis ta, kad šis sportas vis dėlto leidžia mums tobulinti tai, ką davė gamta. Turintieji daug valios ir užsispyrimo sugeba pasiruošti ir varžyboms. Tai tarsi darbo ir pastangų įvertinimas. Pasiruošti reikia ne tik finansų, bet ir noro bei užsispyrimo.
– Panevėžyje juntamas susidomėjimas šia sporto šaka? Galbūt jūsų pergalės įkvėps žmones?
– Tikrai labai džiaugiuosi, kad šį sezoną varžybose startavo dar trys panevėžiečiai. Du iš jų – mano klubo kolegos Paulius Jasiukaitis ir Marius Sarapas. Paulius tapo Lietuvos čempionu, Marius džiaugėsi mažesniais laimėjimais, tačiau nežada nuleisti rankų. Gaila, kad Pauliui darbas sutrukdė išvykti su rinktine į Graikiją. Manau, sportininkas būtų pasiekęs puikų rezultatą.
Tikiu, kad ateityje bus daugiau šios sporto šakos atstovų. Sklando daug kalbų apie tai, kaip sunku pasiruošti varžyboms, kokių ekstremalių dietų laikomasi, kiek daug išlaidų tai reikalauja… Viskas nėra taip baisu, kai išties nuoširdžiai myli tai, ką darai. Viskas pasiekiama. Kiekvienas sportas yra savęs išbandymas.
Labai noriu palinkėti visoms moterims ne tik žvalgytis į kitas ir galvoti, kokios esate netobulos, o sugebėti rasti laiko ir išlieti šiek tiek prakaito sporto salėje. Patikėkite: rezultatai gal ir nebus žaibiški, bet garantuoti – tai tikrai. Žinoma, svarbi yra motyvacija. Sportuoti nebūtina varžyboms – galima kiekvieną dieną, kad jaustumėmės puikiai. Viliuosi, kad greitai atsiras ir daugiau susidomėjusiųjų šiuo sportu, o aš mielai pasidalyčiau savo patirtimi, kurios jau sukaupiau nemažai.
Vaidas KAZLAUSKAS
