Seniausią Panevėžyje Skaistakalnio parką paversti mažuoju Paryžiumi prieš penketą metų neleidusiems panevėžiečiams vėl gali tekti kelti maišto vėliavas. Kultūros paveldo departamentas skambina pavojaus varpais: Aukštaitijos sostinės pradžių pradžią menančiai gražiausiai miesto vietai gresia būti išparceliuotai. Kas nusitaikė į Skaistakalnį, domėjosi Inga Kontrimavičiūtė.
Saugoti nemato prasmės
Seniausią Panevėžyje Skaistakalnio parką paversti mažuoju Paryžiumi prieš penketą metų neleidusiems panevėžiečiams vėl gali tekti kelti maišto vėliavas.
Kultūros paveldo departamentas skambina pavojaus varpais: Aukštaitijos sostinės pradžių pradžią menančiai gražiausiai miesto vietai gresia būti išparceliuotai. Mat Savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba panaikino
Skaistakalnio dvaro sodybos, kaip kultūros paveldo objekto, apsaugą.
Apie tokį sprendimą paveldosaugininkams šią savaitę pranešusios Vertinimo tarybos pirmininkas Evaldas Zilinskas ramina, esą nėra dėl ko panikuoti.
Architekto teigimu, Skaistakalnio dvaro sodybos negalima tapatinti su visu parku.
Jis aiškina, kad ekspertai nemato reikalo saugomais palikti tik pramoninius pastatus, esančius buvusios aviacijos bazės teritorijoje.
„Pats parkas kaip paveldo objektas niekada ir nebuvo teisiškai saugomas, nors istoriškai jis kažkada priklausė dvaro sodybai.
Bet ilgainiui išsiskyrė į tris dalis: parką, saugomą J. Čerkeso-Besparnio sodybą ir rytinę dalį, kur kadaise buvo pagrindinė dvaro dalis, o dabar yra pramoniniai pastatai. Ten nieko vertingo nebeliko ir nėra prasmės jų saugoti“, – tvirtino E. Zilinskas.
Anot jo, pats parkas saugotinu taps, kai bus patvirtintas Panevėžio istorinės dalies specialusis planas. Pagonybės laikus menantis parkas įtrauktas į jo projektą.
Panaikino paskutinę kliūtį
Tokios Aukštaitijos sostinės istorinės dalies planą braižančio vilniečio architekto kalbos Panevėžio paveldosaugininkus privertė griebtis už galvų.
Mat Vertinimo tarybos protokole aiškiai rašoma, kad apsauga panaikinama Skaistakalnio dvaro sodybai. O Kultūros vertybių registre nurodyta, kad parkas yra jos apsaugos zona. Vadinasi, iš saugotinų objektų sąrašo eliminavus pačią sodybą, ir parkas netenka saugomos teritorijos statuso.
Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio vadovo Arūno Umbraso teigimu, prieš apsispręsdama panaikinti Skaistakalniui teisinę apsaugą, Savivaldybės Vertinimo taryba privalėjo konkrečiai įvertinti, kokios vertingosios savybės dar išlikusios, kokios jau nebe. Tačiau to padaryta nebuvo.
Netgi jei vilniečiai ekspertai Skaistakalnio dvaro sodyboje nebebūtų įžvelgę nieko istoriškai vertingo, vis tiek šią teritoriją galėjo palikti saugomą.
Mat, pasak A. Umbraso, įstatyme numatyta, kad galima saugoti teritorijas, kuriose nebėra išlikę vertingų statinių. Ir tokių vietų, anot paveldosaugininko, Lietuvoje yra daug.
„Skaistakalnio dvaro teritorija kartu su apsaugos zona – parku kultūros paveldo požiūriu liko nebesaugoma. Tai buvo vienintelė kliūtis šitą teritoriją panaudoti kitaip, nei reikalauja paveldosaugos nuostatos“, – teigė A. Umbrasas.
Anot jo, Skaistakalnio neapsaugotų įrašymas į istorinės miesto dalies teritoriją.
„Apsaugos reikalavimai nustatomi tik reglamentais, o ne istorine dalimi“, – grėsmę parko autentiškumui įžvelgia paveldosaugininkas.
Parko vidury – komerciniai statiniai
Skaistakalnio parko teritorija ne tik tarpukariu, bet ir sovietmečiu buvo ypatingo dėmesio centre ir saugomas kultūros paveldo objektas.
Tačiau atkūrus Nepriklausomybę visuomenė jau ne kartą parką gynė nuo valdžios sprendimų.
2011-aisiais Panevėžio inteligentija susirūpino Skaistakalnio vidury stūksančiu iškilią praeitį menančiu avarinės būklės J. Čerkeso-Besparnio namu, kai į viešumą iškilo, jog aplinkui jį esančiam maždaug 20 arų sklypui nustatytas naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų statyba.
Tai, kad poeto namas įrašytas į Kultūros paveldo vertybių registrą, nebūtų buvę kliūtimi jam atsidurti privačiose rankose, o šioje vietoje išdygti, tarkim, nors ir viešbučiui.
Pavyzdžių, koks likimas gresia verslininkams atitekusiam paveldui, toli ieškoti nereikia – įpareigoti savininkų sutvarkyti iš rankų į rankas daugelį metų ėjusio buvusio konservų fabriko Kranto g. nepajėgė net Kultūros paveldo departamentas.
Sukilus visuomenei ir J. Čerkeso-Besparnio giminaičiams, namas ir sklypas aplinkui jį buvo palikti ramybėje. Tarpukariu buvusios jo didybės dabar neliko nė kvapo – avarinės būklės raudonų plytų mūrą nuo chuliganų tesaugo kartono lakštais užkalti langai.
Meilės nenorėjo
Panevėžiečiai sukilo ir tuomet, kai Savivaldybė Skaistakalnį, kuriame tebestūkso pagonybės laikus menantys runomis pažymėti akmenys, sumojo paversti mažuoju Paryžiumi – meilės miestu. Įgyvendinant idėją parke turėjo iškilti „Eifelio bokštas“ ir varpinė – apžvalgos taškas, prancūziškos dvasios vyninė, Meilės alėja su jausmingoms žinutėms rašyti skirtu meilės medžiu.
Panevėžys be Paryžiaus dvelksmo liko, kai tuomečius miesto vadovus prie sienos prirėmė vietos inteligentija – septynios visuomeninės organizacijos.
Vienas iš aktyviausiai tada Skaistakalnio autentiškumą gynusių Panevėžio kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto dėstytojas Laimutis Vasilevičius dabar negali patikėti, kad parkas nebėra saugomas kultūros paveldo objektas.
„Čia slypi kažkieno asmeniniai interesai. Reikia pažiūrėti, kiek Savivaldybė dar gali nusivažiuoti. Bet negi mes nebeturime ką daugiau veikti, kaip tik su savo valdžia kovoti?“ – stebisi L.Vasilevičius.
Pradėtas Panevėžys
Dviejų upių vagojamo Skaistakalnio parko praeitį tyrinėję istorikai nė neabejoja, kad jame reikia ieškoti Panevėžio užuomazgų.
Parko pavadinimo prasmė – pagoniška. Senovėje „skaistus“ buvo tapatinamas su žodžiu „šventas“. Taigi skaistakalnis turėjo reikšti šventą kalną.
Lietuvoje skaičiuojama bent kelios dešimtys skaistakalnių. Visi jie tapatinami su pagoniškų apeigų vietomis.
Krikščionybei įsitvirtinant Lietuvoje, bažnyčias imta statyti buvusių pagoniškų šventyklų vietose. 1507 m. ant stataus Nevėžio dešiniojo kranto, kitapus Skaistakalnio, iškilo pirmoji Panevėžio bažnyčia.
Istorikų nuomone, pirmųjų mieste krikščioniškų maldos namų teritorija taip pat susijusi su pagoniškų apeigų vieta, nuo kurios atsiverdavo panorama į anapus upės išsidėsčiusį Skaistakalnį.
Ir dabar pasidairius po parką galima aptikti senojo lietuvių tikėjimo liekanų. Nevėžio vingyje upės vandenys skalauja ypatingą akmenį, paženklintą dubeniu.
Manoma, kad tokie akmenys su dubeniu pagonybės laikais atliko šeimos altorių funkciją. Į jų dubenis paberdavo grūdų – auką dievams.
Skaistakalnio teritorija nuo pat XVI a. pradžios priklausė valstybiniam Panevėžio dvarui, vadintam Jasnagurka. Prie jo ir kūrėsi miestas. Dvaras buvo išparceliuotas po 1922 m. žemės reformos, nes Panevėžys toliau buvo numatytas plėsti abipus Nevėžio upės. 1924 m. Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaro žeme naudojosi savivaldybės ligoninė, agronomijos punktas, veterinarijos punktas, parodos aikštė, miesto valdyba. 1929 m. spalio 30-ąją miesto valdyba, ruošdamasi paminėti didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų mirties sukaktį, parkui suteikė Vytauto vardą. 1935 m. dalis dvaro teritorijos su trobesiais perduota krašto apsaugos ministerijai. 1947 m. jame įsikūrė tarybinės armijos dalinys, buvo pastatytos kareivinės, garažai, sandėliai.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
