Katalikiškose šalyse šešėlinės ekonomikos dalis dažniausiai šiek tiek didesnė negu protestantiškose. Tai teigia vienas žinomiausių Europos šešėlinės ekonomikos tyrėjų profesorius Friedrichas Schneideris. Apie tai, kokią įtaką šešėlinei ekonomikai turi žmonių mentalitetas, istorinė patirtis ir net šalies geografinė padėtis, su pašnekovu kalbėjosi Andrius Matuliauskas.
Viena amerikiečių mokslininkė yra pasakiusi, kad unikali Lietuvos geografinė padėtis – ne vien pranašumas. Būdami šalia tokių šalių kaip Rusija ar Baltarusija, esame tranzitinė valstybė, per kurią keliauja ir legalios, ir nelegalios prekės. Tai neabejotinai prisideda prie didesnio šešėlinės ekonomikos lygio. Kaip manote, jeigu Lietuvos kaimynės būtų, pavyzdžiui, Austrija ar Vokietija, vien to užtektų, kad nelegalių prekių ar nelegalios veiklos būtų mažiau?
– Pirmiausia nusikalstamą veiklą reikia skirti nuo šešėlinės ekonomikos. Nusikalstamai veiklai priskiriu tokius dalykus kaip narkotikai, kontrabanda ar prekyba žmonėmis. Šiuo atžvilgiu per Lietuvą iš tiesų driekiasi daugybė kriminalinių maršrutų iš tokių valstybių kaip Baltarusija, Ukraina ar Moldova.
Šešėlinę ekonomiką pagal tai, kaip ją suprantu, daugiausia nulemia vidinės priežastys. Pavyzdžiui, aukštas nedarbo lygis ar didelis darbo apmokestinimas. Mano anksčiau atliktos ekonometrinės analizės parodė, kad specifinė šalies geografinė padėtis turi tam tikrą poveikį, bet jis nedidelis. Pavyzdžiui, jeigu Lietuva būtų ten, kur dabar Slovakija ar Slovėnija, šešėlinės ekonomikos dydis galėtų būti mažesnis 2–3 procentiniais punktais.
Aišku, prie šešėlinės ekonomikos gali prisidėti ir akcizinių prekių kontrabanda, kuriai, kiek man žinoma, Lietuvoje yra gana palankios aplinkybės. Jos poveikio atskirai savo tyrimuose nevertinu, bet jūs neabejotinai esate patraukli vieta kontrabandininkams veikti.
Pereikime prie kitos šio klausimo pusės – mentaliteto. Kaip manote, kiek prie šešėlinės ekonomikos gali prisidėti pačių šalies gyventojų, šiuo atveju – lietuvių, požiūris ir vertybinės nuostatos? Nežinau, ar jums teko girdėti, bet daugiau kaip pusė lietuvių pateisina kontrabandinių prekių naudojimą.
– Tai geras klausimas. Esate katalikiška šalis, turite gana stiprias religines tradicijas. Jei pasižiūrėtumėte į šiaurės kaimynes, ten vyrauja protestantizmas.
Protestantų ir katalikų skirtumas – pastarieji į nusižengimus žiūri ne taip griežtai, laisviau vertina tam tikrų normų laikymąsi. Juk katalikų tikėjime ilgą laiką buvo galima išpirkti nuodėmes – tiesiog reikėjo pakankamai už tai sumokėti. Taip visi nusižengimai tau buvo atleidžiami.
Tokiu atveju žmonės linkę manyti: jei net Bažnyčia tau leidžia išsisukti nuo atsakomybės, tai kodėl negaliu slėpti mokesčių nuo valstybės ar dirbti šešėlyje.
Taip nėra protestantų tikėjime. Pavyzdžiui, Švedijoje vietos kunigas turėjo didelį autoritetą ir, jei žmonės darydavo blogus dalykus, jis spręsdavo, kaip turi būti atlyginta nukentėjusiems. Tai nebuvo besąlygiškas atleidimas, tai nuodėmių atleidimas su sąlyga, kad žala atlyginta.
Nesakau, kad katalikų pasaulėžiūra blogesnė už protestantų. Tai tiesiog kitokia pasaulėžiūra, grįsta skirtingomis elgsenos normomis. Vis dėlto esu pastebėjęs, kad šalyse, kuriose dominuoja katalikybė, šešėlinės ekonomikos dalis šiek tiek didesnė, palyginti su protestantiškomis šalimis.
Dar vienas svarbus veiksnys – jūsų istorinė patirtis, kai beveik 50 metų praleidote gyvendami socialistinėje santvarkoje. Joje privati komercinė veikla negalėjo egzistuoti, nors akivaizdu, kad buvo priešingai. Tuo metu nesidalyti ar imti iš valstybės buvo vienintelis būdas pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Per ilgus dešimtmečius susiformavusį požiūrį ne taip lengva pamiršti.
O koks žmonių požiūris į šešėlinei ekonomikai priskiriamas veiklas vyrauja Austrijoje ir Vokietijoje? Lietuvoje manoma, kad jie visada laikosi taisyklių ir vengia bet kokios veiklos, kuri prasilenkia su įstatymais. Ar taip yra iš tiesų?
– Vidutinis austras, vokietis ar šveicaras kur kas labiau linkęs laikytis taisyklių. Taip jie elgiasi ne dėl to, kad būtų labai tikintys, o dėl visuomenėje įdiegtų normų, dėl švietimo, kuris prasideda nuo mažų dienų, ir diegia nuostatą, jog taisyklės yra tam, kad jų būtų laikomasi, o ne atvirkščiai.
Tačiau šešėlinė darbo rinka Vokietijoje sudaro 14–15 proc. Tad taisyklių laikymasis net ir Vokietijoje neapsaugo nuo nelegalaus darbo atvejų. Nelegaliai dirbantis vokietis mano, kad jis iš esmės žalos niekam nedaro, o kadangi ir taip sumoka pakankamai mokesčių, turi teisę jų nemokėti bent nuo savo pajamų. Aišku, toks požiūris neteisingas, bet žmonės visur stengiasi racionalizuoti savo veiksmus.
Bet kuriuo atveju šešėlinės ekonomikos dalis Vokietijoje gerokai mažesnė negu Lietuvoje. Ko būtų galima pasimokyti iš vokiečių ir ar yra kokių greitą rezultatą galinčių atnešti priemonių? Galbūt reikia griežtesnių taisyklių ir didesnių baudų, kad keistųsi gyventojų požiūris?
– Kadangi jau kalbėjome apie mentaliteto įtaką, nemanau, kad požiūrį ir su tuo susijusią elgseną būtų galima pakeisti per trumpą laiką.
Vienintelis atvejis per visą mano karjerą, kai stebėjau, kaip žaibiškai pasikeičia žmonių elgesys, tai buvo draudimas rūkyti viešose vietose. Prieš kelerius metus visi nustojo rūkyti kavinėse, viešbučiuose ar kitose vietose, nors prieš dešimtmetį tai būtų buvę neįsivaizduojama. Sakysite, kad rūkyti buvo paprasčiausiai uždrausta. Bet draudimo tokiam staigiam elgesio pokyčiui nebūtų užtekę, reikėjo ir atitinkamo požiūrio. Šis draudimas suveikė tik todėl, kad daugeliui žmonių buvo akivaizdu, jog rūkymas yra žalingas, visi buvo girdėję apie susirgusius ar mirusius rūkalius, todėl tai buvo paskutinis postūmis, kurio trūko.
Abejoju, kad jei kas nors dabar sugalvotų uždrausti nelegalų darbą ar kontrabandines prekes ir už tai pradėtų bausti visus žmones, pasiektų kokių nors rezultatų. Pirma, kaip jau kalbėjome, nelegaliai dirbantys ar kontrabandines prekes perkantys asmenys dažnai nemano darantys ką nors blogo. Antra, šešėlinė ekonomika nėra žalingas įprotis, jos mastą ir joje dalyvaujančių žmonių skaičių nulemia tam tikros paskatos. Jei, pavyzdžiui, bus itin didelė minimali mėnesinė alga, žemesnės kvalifikacijos žmonės, norėdami išvengti nedarbo, rinksis dirbti nelegaliai. Dideli darbo mokesčiai ar dideli tam tikrų prekių akcizai yra pagrindinis šešėlinės ekonomikos veiksnys ir to net neverta plačiau aptarinėti.
Nenorėčiau patarinėti, ko konkrečiai reikėtų imtis Lietuvai, siekiant sumažinti šešėlinės ekonomikos dalį, nes nesu taip gerai susipažinęs su šalies ūkiu, gyventojų elgsena. Manau, kad patys turite pakankamai kompetentingų institucijų, galinčių patarti, ką reikėtų daryti. Aišku, galite pažiūrėti, kokias priemones šioje srityje taiko Vokietija, ir pasiskolinti idėjų.
Vienas iš būdų, kaip Vokietijoje skatinamas legalių paslaugų pirkimas, yra galimybė susigrąžinti pajamų mokestį už smulkias elektriko, santechniko ar korepetitoriaus paslaugas. Jie už savo darbą turi pateikti oficialią sąskaitą, pagal kurią jas pirkusiam žmogui grąžinama dalis pajamų mokesčio.
Kitas būdas yra tam tikros mokesčių lengvatos, taikomos žemesnės kvalifikacijos darbui ir galiojančios ribotą laiką. Pavyzdžiui, Vokietijoje įteisinta papildomo darbo samprata – taip uždirbti pinigai neapmokestinami pajamų mokesčiu. Jei toks darbas nėra pagrindinė žmogaus veikla arba jei dirbama ne visą darbo dieną, o už tai gaunamos pajamos neviršija maždaug 400 eurų per mėnesį, nuo jų žmogus moka tik socialinio draudimo įmoką.
