Su šešėline ekonomika Lietuva turi kovoti net keliais frontais. Tik viename jų šalis gali naudoti visas priemones. Bet kol kas to nedaro.
Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos užsakymu atlikta analizė, kurios išvados buvo pristatytos gegužės pabaigoje, atskleidė, kad dėl šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo schemų ES valstybės per metus negauna maždaug 900 mlrd. eurų pajamų. Politikai iš karto skuba nurodyti, kad šios lėšos padėtų išspręsti visų ES narių biudžeto deficito problemas.
Pavyzdžiui, 2010 m. Italija nesurinko 180 mlrd. eurų mokesčių, o jos biudžeto deficitas siekė 71,2 mlrd. eurų. Panaši padėtis buvo ES iždininke tituluojamoje Vokietijoje – joje nuslėptų mokesčių suma buvo 158,7 mlrd. eurų, o biudžeto deficitas – 81,6 mlrd. eurų. Lietuvai taip pat nebūtų tekę vargti su biudžeto deficitu, kuris siekia 1,9 mlrd. eurų, nes nesurinkti mokesčiai sudarė 2,5 mlrd. eurų.
Gegužės pabaigoje vienas iš Europos Vadovų Taryboje svarstytų klausimų buvo kaip veiksmingiau ES narėms tarpusavyje keistis informacija apie gyventojų pajamas kitose šalyse ir jų sumokamus mokesčius. Bendrus tokių mainų standartus tikimasi parengti iki 2015-ųjų. Viliamasi, kad dėl to sumažės galimybių vengti mokesčių.
Tokiai iniciatyvai pritartų kiekvienas pilietiškai nusiteikęs gyventojas. Šią idėją palaikantis Europos Komisijos vadovas José Manuelis Barroso retoriškai klausė, kaip reikėtų pasiaiškinti prieš sąžiningus namų ūkius ir verslą, kuris yra patekęs į keblią padėtį ir vis tiek pildo šalių biudžetus, kai kita visuomenės ir verslo dalis mokesčių vengia.
Gerų norų neužtenka. Natūralu, kad svarstymai apie šešėlinę ekonomiką suintensyvėja tuo metu, kai valstybių finansai susiduria su sunkumais. Vis dėlto ištraukti pinigus iš šešėlinės ekonomikos beveik visais atvejais yra sudėtingiau, negu padidinti biudžeto pajamas tiesiog kilstelėjus kurio nors mokesčio tarifą. Tad kova su šešėline ekonomika prasideda, bet labai dažnai ir baigiasi politikų kalbomis.
Geras pavyzdys – Lietuva. Buvusi jos Vyriausybė žadėjo iš šešėlinės ekonomikos ištraukti milijardą litų, bet savo kadencijos pabaigoje neturėjo kuo pasigirti. Tačiau tai ne vien politikų kaltė, nes šešėlinė ekonomika sunkiai sutramdoma.
Kaip teigė Tarptautinio mokesčių ir investicijų centro (JAV) prezidentas Danielis Wittas, naivu būtų manyti, kad šešėlinę ekonomiką kada nors išeis visiškai panaikinti. Jei pavyktų sustabdyti jos augimą, tai būtų galima laikyti pasiekimu.
Neišeina nesutikti ir su kita šio eksperto pastaba: šešėlinei ekonomikai nesvarbios valstybės sienos, o štai įstatymai ir mokesčių tvarka baigiasi prie jų. Mokesčių, reguliavimo, gyvenimo lygio skirtumai yra didžiausia paskata vykdyti nelegalią ekonominę veiklą.
Šešėlinė ekonomika labai nevienalytė, o vadinamasis šešėlis yra bent trijų atspalvių.
Nepalanki kaimynystė
Pirmiausia, tai nelegalios prekės ir paslaugos, tokios kaip prekyba narkotikais ir ginklais, prostitucija. Tai net nebe šešėlinė, o juodoji ekonomika, nes tokio tipo veikla daugelyje valstybių priskiriama kriminalinei sričiai. Šiame kontekste reikia kalbėti ne apie nesurenkamus mokesčius, o apie platesnio masto žalą visuomenei.
Didesnė ar mažesnė juodoji ekonomika gyvuoja beveik visame pasaulyje, jos dydis priklauso ne tik nuo to, kaip intensyviai su tuo kovojama. Pavyzdžiui, Lietuvos geografinė padėtis dažnai vertinama kaip pranašumas, kai kalbama apie krovinių gabenimą. George’o Masono universiteto (JAV) profesorė Louise Shelley, tyrinėjanti tarptautinį nusikalstamumą, atkreipė dėmesį, kad Lietuva taip pat patraukli vieta nelegalių prekių tranzitui į kitas Vakarų šalis. Ir tai, anot jos, neišvengiama, tad su tuo tiesiog reikia nuolat kovoti.
Lietuvos geografinė padėtis ir priklausymas ES blokui nulemia didesnį aktyvumą kitoje šešėlinės ekonomikos – akcizinių prekių kontrabandos – srityje. Šalia Lietuvos yra dvi valstybės, kuriose akcizais apmokestintos prekės – tabakas, alkoholis ir degalai – gerokai pigesni, tad atsiranda didelė paskata jų įvežti. Šių prekių paklausą lemia tai, kad jų akcizai nustatomi bendrai visoje ES neatsižvelgiant į gyventojų perkamąją galią.
Be to, Lietuvos pastangos užtikrinti itin griežtą sienų kontrolę gali neduoti rezultatų. Jei taip pat akylai nebus saugomos Latvijos ir Lenkijos sienos (tokiu atveju nelegalios prekės pasuktų per šias valstybes), į mūsų šalį kontrabanda patektų per nesaugomas bendras sienas.
Kaip ir ankstesniu, taip ir šiuo atveju Lietuva kol kas gali kovoti tik su tokio reiškinio padariniais, nes atsisakyti atsižvelgti į ES akcizų politiką nėra galimybių. D. Wittas kritiškai pasisakė apie Bendrijos politiką šiuo atžvilgiu ir teigė, kad didelis kontrabandos mastas Lietuvoje yra neveiksmingos politikos „vienas dydis tinka visiems“ pavyzdys. Anot jo, ateityje nustatydama bendros politikos gaires šioje srityje ES turėtų atsižvelgti ir į atskirų šalių situaciją, akcizinių prekių įperkamumą konkrečioje valstybėje.
Lietuvoje akcizines prekes įpirkti ne taip lengva kaip daugelyje kitų ES narių. Pavyzdžiui, mūsų šalies gyventojui norint pripildyti baką degalų tenka išleisti 15 proc. vidutinių mėnesio pajamų. O vidutiniam ES gyventojui užtenka 7 proc. Šių grupių prekių įperkamumas per pastaruosius metus dėl kilusių akcizų tikrai nepadidėjo, todėl bent tiems 30 proc. dirbančių, kurie gauna minimalų darbo užmokestį, legalios cigaretės ar degalai sunkiai įkandami.
Ir tai dar ne viskas. Atrodo, kad įperkamumas gana glaudžiai susijęs su požiūriu į kontrabandinių prekių vartojimą.
Perka ir pritaria
Lietuviai iš trijų Baltijos valstybių gyventojų į kontrabandinių prekių vartojimą žiūri palankiausiai. Beveik du trečdaliai lietuvių linkę pateisinti kontrabandinių cigarečių ar degalų įsigijimą. Kita vertus, Lietuvoje šio tipo prekės vis dar išlieka sunkiausiai įkandamos vidutines ar mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms, palyginti su visais ES valstybių gyventojais.
Ne vienus metus žmonių požiūrį į nelegalių prekių vartojimą tiriantis Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) atkreipė dėmesį, kad nelegalių prekių toleravimas smarkiai padidėjo per pastarąjį ekonomikos sunkmetį. Lietuviai iš prigimties nelinkę pritarti kontrabandai, jų požiūrį lemia gana racionalus veiksnys – pigesnė tokios pačios grupės prekė.
Pastaruosius trejus metus šalies gyventojų pakantumas kontrabandinių prekių vartojimui keitėsi nesmarkiai, bet 2004–2008 m. jis buvo pastebimai sumažėjęs. Pavyzdžiui, 2008 m. mažiau nei pusė (46 proc.) žmonių palaikė tokių prekių vartojimą, o kiek didesnė (49 proc.) tam nepritarė. Akivaizdu, kad žmonių požiūris sutampa su ekonomikos ciklu.
Kaip teigė tyrimui vadovavęs LLRI vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas, šalies ekonomikos būklės ir požiūrio į kontrabandines prekes ryšys neturėtų stebinti. Didėjantį pritarimą nulemia išaugęs tokių prekių vartojimas, o kai pats žmogus perka kontrabandines cigaretes ar benziną, jis greičiausiai bus linkęs nesmerkti tokios elgsenos, ypač jei galima rasti racionalų pateisinimą.
Tai, kad požiūrį ir kontrabandinių prekių vartojimo mastą lemia finansinė šalies gyventojų būklė, rodo pastarojo dešimtmečio pokyčiai. Bet šiuo metu įdomiau tai, nors šalies ekonominė būklė gerėja nuo 2010 m., kontrabandinių prekių vartojimo pateisinimo lygis beveik nesikeičia.
Galima daryti prielaidą, kad bandymas keisti gyventojų požiūrį į kontrabandinių prekių vartojimą galėtų būti vienas iš kovos su kontrabanda būdų. Bet, V. Žukausko nuomone, palankus požiūris yra padarinys, o ne priežastis. Todėl veiksmingiausias būdas kovoti su kontrabanda – sumažinti pagrindinę priežastį – prekių kainų skirtumą. Kaip jau minėta, į šį aspektą reikėtų atsižvelgti visos ES mastu, įvertinant, kad santykinis akcizinių prekių kainų lygis skirtingose šalyse gali būti labai nevienodas.
Bet tai nereiškia, kad Lietuva turi laukti ES malonės ir nieko nedaryti šioje srityje. Jei priežasties pašalinti neįmanoma, turi būti pasitelktos visos įmanomos priemonės, kurių taikymas neperžengia sveiko proto ribos, kovojant su padariniais.
Atlyginimai, kurių nėra
Minėtas dvi šešėlinės ekonomikos sritis Lietuvoje daugiau lemia išorinės priežastys, o trečioji – nelegali darbo rinka – susiformavusi tik dėl vidinių veiksnių. Naujausio LLRI tyrimo duomenimis, į šešėlinę darbo rinką Lietuvoje šiuo metu įsitraukę 22 proc. šalies gyventojų. Iš jų 5 proc. dirbo nelegalų darbą, 8 proc. gavo į apskaitą neįtrauktų pajamų, o 9 proc. naudojosi abiem nelegalių pajamų šaltiniais.
Paaiškinimas, kodėl žmonės renkasi dirbti šešėlyje, nesudėtingas. Kaip ir kontrabandinių prekių atveju, kartais to imtis tiesiog naudingiau. Šalies gyventojai įvardija ir tris pagrindines naudas – didesnį darbo užmokestį, lengvesnį įsidarbinimą ir galimybę neprarasti socialinių išmokų.
Beje, verta paminėti verslo savininkų ir įmonių vadovų požiūrį. Ekspertinė LLRI apklausa parodė, kad apie 31 proc. šalyje veikiančių verslo subjektų darbuotojams atlyginimus moka vadinamuosiuose vokeliuose, o 11 proc. įmonių yra įdarbinusios žmonių nelegaliai.
Šešėlinę darbo rinką ir jos priežastis Europoje analizuojančio Linco Johanneso Keplerio universiteto profesoriaus Friedricho Schneiderio nuomone, jos dydį visada nulemia atitinkamas reguliavimas ir mokesčiai. Griežtų darbo įstatymų ir didelių mokesčių poveikis itin išryškėja per ūkio nuosmukį išaugus nedarbo lygiui. Todėl, kaip pabrėžė F. Schneideris, būtent tokioje aplinkoje lankstesnės darbo rinkos priemonės ar laikinos mokesčių lengvatos yra aktualiausios.
Tačiau, kaip rodo pastarųjų kelerių metų LLRI tyrimo duomenys, darbo rinkos šešėlis, panašiai kaip ir gyventojų požiūris į kontrabandinių prekių vartojimą, beveik nesikeičia. Tai patvirtina, kad jį lemia ne laikini sunkumai, o įsisenėjusios problemos, tokios kaip ne vienus metus kritikuojamas itin nelankstus darbo kodeksas ar neproporcingai dideli socialiniai mokesčiai.
Peržiūrėti šiuos dalykus ir pasirinkti lankstesnes alternatyvas Lietuvai netrukdo jokie ES teisės aktai, todėl galimybės pagerinti padėtį šioje šešėlinės ekonomikos srityje yra didžiausios.
Teigiama tendencija
Per pastarąjį dešimtmetį tiek Lietuvoje, tiek kitose ES šalyse, F. Schneiderio vertinimu, šešėlinės ekonomikos mastas mažėjo. Tiesa, užklupusi pasaulinė ekonomikos krizė šią tendenciją pakeitė, o kirtusios žmonių pajamos ir išaugęs nedarbo lygis paskatino šešėlio atgimimą.
Pasak F. Schneiderio, tokią teigiamą tendenciją nulėmė ir aktyvesni valstybių veiksmai, nors labiau prie to prisidėjo auganti ekonomika ir mažas nedarbo lygis. Todėl tai suteikia viltį, kad, turėdami galimybę rinktis, žmonės prioritetą teikia legaliai veiklai. Auganti ekonomika ir gerėjantis gyvenimo lygis net tuo atveju, jei valdžios atstovai nesiryš imtis jokių veiksmingesnių priemonių, vis tiek privers trauktis šešėlį. Tik tokiu atveju procesas bus labai lėtas.
