Dainininkas, kompozitorius, aktorius, prodiuseris. O dabar – ir metų įvykiu vadinamos parodos, veikiančios Viktorijos ir Alberto muziejuje, pagrindinis objektas.
Objektas, kuris į Londono muziejų sutraukė neregėtas minias žmonių. Dar prieš parodos atidarymą kovo mėnesį buvo nupirkta 45 tūkst. išankstinių bilietų. Tai – absoliutus Viktorijos ir Alberto muziejaus, šiaip jau nesiskundžiančio lankytojų stoka, rekordas: iki šiol į populiariausias parodas muziejus parduodavo maždaug perpus mažiau išankstinių bilietų.
Pretekstu surengti parodą kultinei asmenybei, regis, galėjo tapti šiemet net po 10 metų pertraukos išleistas albumas. Bet britų žiniasklaidai organizatoriai teigė, kad surengti ją buvo planuojama kur kas seniau, nei pasklido pirmosios žinios apie būsimą „The Next Day“ albumą. Juolab kad informacijos, žinių ir poreikio tokiai parodai atsirasti tikrai pakako: muziejuje eksponuojama daugiau kaip 300 Davido Bowie kostiumų, rankraščių, instrumentų, albumų, vaizdo klipų, fotografijų nuo pat 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
Pirmoji nuoroda į toli gražu ne įprastai chronologiškai, bet savaip, pagal menininko įvaizdžius ir kūrybinius etapus, sudėliotą ekspoziciją, laisvą kelionę po jo kūrybos ir sielos užkaborius užkoduota parodos pavadinime. „Davidas Bowie yra“ („David Bowie is“) – nebaigtas sakinys, lyg užuomina į vieno genialiausių šių laikų menininkų daugiaveidiškumą, jo sunkiai aprėpiamą sceninių įvaizdžių paletę, platų kuriamos ir atliekamos muzikos spektrą. Daugtaškis, kurį kiekvienas parodos lankytojas kviečiamas užpildyti pats.
Pirmieji parodą apžiūrėję britų meno kritikai skilo į dvi stovyklas. Skeptiškesni parodą prilygino bandymui kanonizuoti šią asmenybę, o pačius eksponatus – mados istorijos renginiui. Iš tiesų apie „David Bowie is“ parašė ne tik daugybė specializuotų muzikos, bet ir mados žurnalų bei tinklaraštininkų. Tačiau bandymus priklijuoti „David Bowie is“ vien kostiumų parado etiketę pelnytai galima vadinti labai ribotais.
Sceninis įvaizdis visada buvo itin svarbi šios kultinės asmenybės dalis. Žmogaus, kuriam sceninius kostiumus siuvo Alexanderis McQueenas ar Kansai Yamamoto, atsainumu savo aprangai neapkaltinsi. Viktorijos ir Alberto muziejuje atidarytoje parodoje kostiumams skiriama iš tiesų daug dėmesio – kita vertus, sunku be jų būtų įsivaizduoti visavertę ekspozicijos dalį, atskleidžiančią kad ir Ziggy Stardust periodą.
Tačiau parodos rengėjai nenužingsniavo lengviausiu keliu ir nepavertė D. Bowie vien raudonų plaukų ir ekstravagantiškų kostiumų ikona. Paties menininko archyvo lobynai, papildyti kartu dirbusių žmonių pasakojimais, leidžia lankytojams patekti ten, kur įdomiausia – į kūrėjo smegenis. Kai kurie iš parodos eksponatų yra tapę kultiniais, lengvai atpažįstamais net po kelių dešimtmečių, kaip Ziggy Stardust kostiumas, Guy Peellaerto ir Edwardo Bello albumo viršelis. Kai kurie viešai eksponuojami pirmą kartą, pavyzdžiui, ranka rašyti dainų tekstai, piešiniai, net dienoraščių fragmentai. Bet tik visa tai kartu leidžia iš tiesų panirti į D. Bowie pasaulį tiek prisiekusiam šio menininko gerbėjui, tiek ne itin daug apie jį žinančiam atsitiktiniam lankytojui.
Jo berlyniškasis periodas, jo komercinės nesėkmės metai, jo priklausomybės nuo narkotikų duobė. Perskaitytos knygos ir dienoraščiuose likę apmąstymai. Pirmojo jo vadybininko laiškas būsimam antrajam vadybininkui, kuriame atsainiai užsimenama: „Aš dabar pakeičiau Davie vardą į Davidą Bowie.“ Improvizuota įrašų studija ir ausinėse aidintys įrašant muziką vykę muzikantų pokalbiai. Ką ir kalbėti apie milžiniškus koncertų įrašus transliuojančius ekranus paskutinėje parodos salėje, kur iš tiesų gali pasijusti lyg D. Bowie koncerte. Visa tai, kaip ir dvigalvė lėlė, matoma naujausiame D. Bowie dainos „Where are we now?“ vaizdo klipe, patvirtina, kad svarbiausia šioje parodoje ir šio žmogaus gyvenime yra muzika.
Užsidėję ausines po parodos sales vaikštinėja ir lankytojai: priklausomai nuo to, kuria ekspozicijos kryptimi judi, garso takelis automatiškai keičiasi ir atskleidžia dar vieną kūrinį, komentarą ar paties D. Bowie minties vingį.
Vienas lietuvių rašytojas yra pasakęs, kad tik perskaitęs Franzo Kafkos „Metamorfozę“ suvokė, jog galima rašyti ir taip. Panašus pojūtis apima ir išėjus iš „David Bowie is“ parodos. Be edukacinės misijos, be suteikiamų žinių ne tik apie D. Bowie, bet ir epochas, stilius, muzikos ir mados istoriją, „David Bowie is“ pirmiausia yra milžiniškas įkvėpimo šaltinis, leidžiantis suvokti, kad kurti, mąstyti, gyventi galima ir šitaip.
Paroda „David Bowie is“, Londono Viktorijos ir Alberto muziejus, iki rugpjūčio 11 d.
