Lietuvoje atsivėrusią racionalių diskusijų erdvę apie energetikos politikos kryptis reikia greitai ir efektyviai išnaudoti, kol politiniai veiksniai diskusijos vėl neįvarė į kampą. Apibūdinti naudingiausią Lietuvos energetikos kryptį keliais žodžiais? Tai – vartotojo laisvė, rinka ir privatūs investuotojai.
Naujos atominės elektrinės (AE) projektui tenka daugiausia dėmesio. Tačiau nei investicijų mastas, nei technologijos sudėtingumas neturėtų sukurti iliuzijos, kad nauja AE yra išlikimo klausimas. Geriausiu atveju tai dar vienas elektros energijos gamintojas, kurio energija palyginti nedaug priklauso nuo kuro kainų. Nors energijos pagaminimo sąnaudų stabilumas nereiškia žemų kainų, t. y. jos gali būti stabiliai aukštesnės nei rinkoje.
Rinka ir investuotojai gali smarkiai prisidėti prie to, kad energetika būtų tikrai orientuota į vartotoją, jo pasirinkimą ir energiją mažiausia kaina.
Kalbant apie AE mastą, nereikia pamiršti, kad projektas įgyvendinamas su partneriais, kurie elektrinės galią (greičiausiai) dalysis pagal investicijų kiekį. Tad, jei Lietuva investuotų 34 proc. kapitalo, gautų 34 proc. galios. Jei nauja AE būtų 1350 MW galingumo, Lietuvai tektų 459 MW galios, t. y. panašiai kaip ir vienos iš dabartinių Vilniuje veikiančių elektrinių. Nemažai, bet ir ne viską. Žinoma, tai nereiškia, kad nauja AE neįmanoma. Reikia realių investuotojų, politinio apsisprendimo, ir galimybės išlieka.
Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo – jei valdžia iš tikro nori, kad jis veiktų, reikia išspręsti esminę problemą: kas turi prisiimti verslo riziką, jei jo parduodamų dujų niekas nenorės pirkti. Dabartinė sprendimų paradigma – liepti vartotojams pirkti – beviltiškai pasenusi, rimtai prieštarauja ES energetikos politikos principams ir vargu ar ištvers rimtą teisinį iššūkį ne Lietuvos teismuose.
SGD terminalo gyvybingumą reikia garantuoti jį paverčiant kiek įmanoma labiau verslo projektu: pritraukti investuotojus į infrastruktūros pastatymą, leisti kuo daugiau pirkėjų kuo lankstesnėmis sąlygomis išnaudoti jo pranašumus, t. y. galimybę pirkti dujas jūroje. Susidaro įspūdis, kad verslo plano dalis, kaip įvesti SGD terminalą į rinką, buvo sukurta remiantis prasta valdiška praktika: vartotojus įpareigosime finansuoti statybą ir pirkti dujas, dujų kainą reguliuosime, dujas parduosime per valstybinį tarpininką. Siūlymai atsisakyti vadinamosios 25 proc. taisyklės yra žingsnis į priekį, bet tik vienas iš daugelio reikalingų.
Skalūnų dujų investicijų projektas iš esmės skiriasi nuo AE ir SGD terminalo. Yra aiškus ir realus investuotojas, valstybei niekuo nereikia prisidėti, vartotojai niekaip neįpareigojami. Sėkmės atveju atsirastų dar vienas dujų pardavėjas, o valstybės biudžetui būtų garantuotos įplaukos per išteklių mokesčius. Nesėkmės atveju nuostolių patirtų tik investuotojas. Žinoma, dalis žmonių smarkiai nerimauja dėl poveikio gamtai ir šios baimės nereikia tiesiog ignoruoti. Bet jei počernobylinę ir pofukušimišką visuomenę galima įtikinti atominės energetikos saugumu, kontrargumentuoti keliems „Youtube“ lygio filmukams neturėtų būti sunkus uždavinys.
Šilumos sektorius, nors valdžios buvo užmirštas ir atsimenamas tik šildymo sezono metu, plėtojamas. Ir investicijų, tokių kaip neseniai atidaryta Suomijos kapitalo elektrinė Klaipėdoje, būtų buvę dar daugiau, jei ne politinė isterija dėl privačių investicijų į šilumos ūkį. Investicijos į gamybą veikia kilovatvalandės kainą, o kita problemos pusė yra sunaudojamų kilovatvalandžių kiekis, t. y. vartojimo efektyvumo trūkumas.
Daugiabučių modernizaciją mėgstama minėti kaip panacėją nuo visų Lietuvos problemų, bet iš tiesų tai yra individualus, nuo savininkų ir nuo paties namo priklausantis, sprendimas. Vienur gal labiau apsimoka šiltinti sienas, kitur keisti šilumos paskirstymo sistemas. Jei į šios paslaugos rinką būtų buvę pritraukta (ar bent netrukdoma tai daryti) privačių, į energijos taupymą besiorientuojančių įmonių, galbūt modernizacija būtų vykusi sparčiau. Dabar įmonės, turinčios ką nors bendro su šilumos verslu, nuo daugiabučių šilumos sistemų įstatymais nustumtos kuo toliau.
Energijos rinka, ypač jei ji egzistuoja, yra kita priemonė, kuria reikia pasinaudoti kuo labiau. Siaurąja prasme tai reiškia kiek įmanoma daugiau energijos pirkti rinkos sąlygomis. Geras pavyzdys – elektros energijos rinka. Rinkos sąlygomis perkama energija yra pigi, gaminama ir pardavinėjama ne rinkos sąlygomis – brangi. Plačiąja prasme energijos rinka reiškia visišką vartotojų veiksmų laisvę renkantis skirtingų rūšių energiją ar apsirūpinimo ja būdus. Tipiško senesnio daugiabučio butas gali trimis būdais apsirūpinti energija: tai elektra, šiluma, dujos. Nedraudžiant ir susiklosčius palankioms aplinkybėms rinka gali atsirasti ir labai buitiniame lygmenyje.
Energijos rinka taip pat reiškia laisvę gaminti ir naudoti energiją. Lietuvos pramonės įmonės, investavusios į energijos gamybą, galėtų naudotis pigesne energija, aišku, jei tokios investicijos nebūtų ribojamos, o pačių pasigaminta energija – apmokestinama. Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų mechanizmą reikia keisti, o draudimus įmonėms apsirūpinti energija taip, kaip labiausiai tinka joms pačioms (pavyzdžiui, per tiesiogines linijas), naikinti. Žinoma, rinka ir investuotojai negali sukurti tobulos, visus tenkinančios ir trūkumų neturinčios energetikos. To negali padaryti niekas. Bet rinka ir investuotojai gali smarkiai prisidėti prie to, kad Lietuvoje energetika būtų tikrai orientuota į vartotoją, jo pasirinkimą ir energiją mažiausia kaina.
