Architektas-restauratorius Rimvydas Danius Glinskis 26 metus gyvena Niujorke, tačiau visuomet akylai stebi Vilniaus pokyčius. IQ jis įvardijo, kiek laiko turime nepastebėti naujai išdygusio pastato.
– Teiginys, kad miesto veidą formuoja architektai, jums neatrodo teisingas. Kas rikiuojasi prieš architektų sprendimus?
– Manau, kad Lietuvoje vis dar ryškūs prisiminimai apie visagalę valdžią, vyriausiąjį miesto architektą ar paminklų inspekciją… Kai urbanistikos modernizmas Niujorke buvo pasiekęs viršūnę, jo idėjos buvo priimtos kaip vienintelis kelias į geresnį žmonių gyvenimą. Tuomet buvo įgyvendinti gigantiški projektai, dėl kurių reikėjo masiškai griauti ir priverstinai išpirkti privačią nuosavybę. Atėjus postmodernistinėms idėjoms, dalis gyventojų pradėjo priešintis didžiuliams miesto valdžios projektams. Idėjų kaita ir žmonių pasipriešinimas jų nesustabdė, bet gerokai apmažino.
Be epochinių madų ar santvarkos ypatybių įtakos, yra ir keli pagrindiniai veikėjai. Prieš kelerius metus „Santaros-Šviesos“ suvažiavime skaičiau pranešimą apie miestą kuriančias jėgas. Pirmiausia, tai miesto gyventojai su tam tikra turima kultūra. Antra, jų išrinkta valdžia (Niujorke svarbiausia miesto valdžia, Vilniuje, manyčiau, šalies), kuri atstovauja ne tik savo rinkėjams, bet ir rėmėjams. Ir trečia, investuotojai, kurie nori plėsti savo verslą ar tiesiog įdėti ir paskui atgauti kuo daugiau savo pinigų.
Yra dar nedidelė grupė turtingų filantropų, kurie nori ką nors padovanoti miestui. Niujorke jie daro didelę įtaką ir paskatina nemažai pokyčių. Taip pat veikia kelios svarbios institucijos: masinės informavimo priemonės, palaikančios ryšius tarp minėtų jėgų, ir lobistai, atstovaujantys atskiroms gyventojų grupėms ar investuotojams. Architektų vaidmuo šioje schemoje tėra tik profesionalių paslaugų atlikimas išvardytoms grupėms. Tačiau jų darbai labiausiai matomi ir ilgiausiai išliekantys mieste. Nors šiandienės architektūros mados daro juos vis trumpalaikiškesnius.
– Jums grįžus į Vilnių akis bado, kaip pats pasakėte, miesto tarpdančiai. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, kas tai yra? Kokių dar matote esminių sostinės architektūros trūkumų?
– Kartu su manimi Lietuvoje svečiavosi mano sūnus, kuris gimė ir užaugo Niujorke, o šiuo metu studijuoja Edinburgo universitete Škotijoje. Jis Vilnių palygino su nelabai gerus dantis turinčia burna. Šalia sugriuvusio namo ar sandėlio stovi blizganti įstaiga ar gyvenamasis namas, toliau lyg buvęs sodas, sandėliukai ir vėl koks nors naujas statinys. O jei pažvelgsi aukštyn, išvysi nuo dykvietės, vieno ar dviejų aukštų pastatėlio iki daugiaaukščio. Tas pats su stiliais. Praeities epochose suformuotos architektūriškai vientisesnės gatvės ar kvartalai, o dabartinė, geresnė ar blogesnė, architektūra atsiranda bet kur ir dažniausiai visiškai ignoruoja kaimynus.
Niujorke yra daugybė vietų, kuriose taip pat vyrauja stilių ir kokybės mišrainė. Tačiau ta įvairovė turi bendrumo. Niujorkas visada buvo dinamiškas, lengvai statomas ir lengvai griaunamas miestas, tad toks chaosas yra vienas jo išskirtinių bruožų. Tačiau puikiai suprantu, kad Vilniaus istorija neleidžia man lyginti šių dviejų miestų.
Žemės privatizavimas nesant rimto miesto plano ar jo nesilaikant yra pagrindinė priežastis, kodėl tarpdančiai miesto burnoje nekokie. Verslininkas ar projekto vystytojas negalėjo daug rinktis, kokią vietą gaus, todėl šalia sandėlių stovi puikus verslo įstaigų ar gyvenamasis pastatas. Duris į restoraną gali rasti kieme ar užpakalinėje namo dalyje, nes ten kažkada veikė tarybinė valgykla. Degalinės stovi viena šalia kitos, maisto parduotuvės – arba greta, arba jų nėra visai. Tai natūralus staigaus valstybės nuosavybės žlugimo rezultatas.
Man įdomu pasvarstyti, ar ateis antroji investicijų banga, kuri, vadovaujantis šiuolaikiniais verslumo dėsniais, nugriaus ar pakeis šiuos atsitiktinumus. Šiek tiek tai jau vyksta. Pavyzdžiui, švedų verslininkai investuodami Vilniuje ieškojo tik tokios vietos, kuri ir ateityje būtų konkurencinga. Dabar jau ir Vilniaus verslininkai labiau vertina vietą nei pinigų taupymą. Niujorke dažnai vieta būna vertingesnė už pastatą, todėl puikiausių namų griovimas nieko nestebina. Manau, kad netolimoje ateityje, bent jau Vilniaus centre, miesto burna turėtų pagražėti.
– Vilnius plečiasi daugiau į plotį nei į tankį. Kaip tai vertinate?
– Taip, Vilnius turi „skystumo“ problemą. Esu miesto žmogus: 12 metų gyvenau priemiestyje ir visada žinojau, kad grįšiu į miestą. Mano sūnui pasirodė, kad miestai Škotijoje, kad ir mažesni, atrodo miestietiškesni negu Vilnius. Manau, toks jausmas aplanko todėl, kad namų aukštingumas čia labai kontrastingas (mano manymu, idealaus miesto namai turėtų būti penkių aukštų) ir dėl to atsiranda daug tarpų. Ypač miesto centre.
Vilniaus centre man trūksta Europos valstybės sostinės dvasios. Ją jaučiau Taline ir ypač Rygoje. Tą pojūtį sukuria ne pavieniai dangoraižiai. Tankumas atsiranda tuomet, kai jauti, lyg mieste bent per kelis kvartalus neperpučia vėjai. Taip yra Rygoje, Romoje ar Prahoje.
– Daug vilniečių, kalbėdami apie miesto pranašumus, įvardija jo kompaktiškumą, kamerinę atmosferą. Ar Vilnius, jūsų manymu, išnaudoja mažo, kompaktiško Europos miesto pranašumus?
– Nemanau, kad vilniečiai tai išnaudoja. Pirmiausia, jie nenori išlipti iš automobilių. Galima ginčytis, ar viešasis transportas atitinka miesto gyventojų poreikius, bet noras privažiuoti iki pat, vaizdžiai tariant, ežero kranto, Lietuvoje labai stiprus. Buvau pritrenktas, kai apie ketvirtą penktą valandą po pietų senamiesčio gatvės staiga virto ištisine automobilių upe. Kai kurie automobiliai, kad prasilenktų, važiavo ant šaligatvių…
Kai čia lankiausi vasarą, prisimenu, penktadienio popietę Vilnius staiga ištuštėjo. Šeštadienį centre ar senamiestyje slampinėjo vos keli turistai. Toks reiškinys nebūdingas kompaktiškiems Europos miestams. Jei miestas yra tik darbo ir miegamoji vieta, tai rodo, kad jis neužpildytas tuo, ko reikia jo gyventojams.
– Julija Reklaitė, viena Vilniaus architektūros gido (1900–2013 m.) sudarytojų, teigė: „Jei žmogus žino, kokio architekto name gyvena, kokia buvo ankstesnė pastato funkcija ir istorija, kokiu tikslu buvo kuriamas jo gyvenamas rajonas, jis visai kitaip žiūri į savo aplinką. Kuo labiau visuomenė architektūriškai išsilavinusi, tuo lengviau priima miesto naujoves ir nori kokybiškesnių pastatų.“ Kaip, jūsų nuomone, reikėtų lavinti visuomenę, kad ji taptų labiau architektūriškai išsilavinusi ir pilietiška?
– Manau, kad žmonėms svarbesnė miesto kaip visumos, o ne vien jo architektūros istorija. Todėl į istorinį išprusimą žiūriu rimčiau nei į architektūrinį. Jei suvoki, kodėl toks pastatas atsirado, kas jame vyko, tuomet ir pradedi prie jo prisirišti, jį branginti.
Gerai, kad Vilniuje jau rengiamos įvairios teminės ekskursijos. Taip pat turėtų būti organizuojamos paveldo išsaugojimo talkos, o spaudoje – publikuojama daugiau tekstų apie įvairių vietų ir pastatų istoriją. Tačiau svarbiausia dirbti su vaikais. Tiek tėvai, tiek mokytojai privalėtų kartu su vaikais dažniau nueiti į istorijos muziejus, kartu pasivaikščioti po Vilnių. Manau, toks auklėjimo metodas gerokai sumažintų ir emigraciją.
Naujos architektūros supratimas ar vertinimas, mano manymu, daugiau susijęs su bendru dailės pažinimu: čia svarbesnis individualus pajutimas ar supratimas. Todėl nesiečiau naujos architektūros vertinimo su istorine architektūra.
– O kaip jūs suprantate istorinės ir naujos architektūros dialogą?
– Manau, architektas atsakytų: yra tik gera ir bloga architektūra. Tačiau toks atsakymas nieko nepaaiškina eiliniam praeiviui, valdininkui ar užsakovui. Jis yra labai subjektyvus ir istoriškai kintantis. Pastato, kaip paminklo, sąvokai yra tik per 100 metų, o iki tol naujas stilius visada neigė buvusį.
Šiandien jau žinodami, kas yra paminklas, ir greta statydami naują pastatą privalome į jį atsižvelgti. Pirmiausia turi būti atlikta paminklo aplinkos analizė. Čia labai svarbus kontekstas. Pavyzdžiui, Niujorko paminkliniuose kvartaluose reikia išlaikyti du dalykus – užstatymo liniją ir aukštingumą. Tačiau komisija, kuri priima galutinį sprendimą, gali sau leisti ir netikėtus sprendimus, jei tik ji mano, kad jie vertingi. Mano nuomone, jei paminklinė aplinka išbaigta, naujo pastato joje neturime pastebėti bent minutę. Bet labai blogai, jei po minutės mes ir toliau nesuvokiame, kad pastatas naujas.
– Kurie Niujorko architektūros pokyčiai, reiškiniai, manytumėte, atsiris ir iki Lietuvos?
– Per mano beveik 30 metų gyvenimo šiame mieste jis gerokai pasikeitė. Manhatanas per 15 pastarųjų metų, pritraukęs naujų, turtingesnių profesijų žmonių, kūrybingesnius Manhatano „kaimų“ senbuvius išstūmė į kitus rajonus. Daugiausia jų nusėdo vargingesniame Brukline. Čia jie iš naujo kūrė panašų į buvusį gyvenimo būdą. Keli Bruklino rajonai taip išpopuliarėjo, kad ir čia atėjo dideli pinigai, privertė naujakurius vėl ieškotis kitų, jiems prieinamų, įdomesnių ir dar turto neužvaldytų vietų.
Šis tas panašaus vyko ir gal tebevyksta Vilniuje. Kaip suprantu, Užupio respubliką sukūrė grupė meniškų žmonių. Manau, kad ateis laikas, kai tik dalis Užupio gyventojų sugebės išlikti tame rajone, nes dideli pinigai kėsinsis jį užvaldyti. Girdėjau ir apie pramoninių pastatų apgyvendinimą – vadinamąjį loftų judėjimą Vilniuje. Šie pokyčiai atsiranda iš miesto žmonių noro susikurti priimtiną gyvenimo būdą.
Iš pradžių valdžia dažniausiai tokius judėjimus stabdo, vėliau remia, galiausiai nužudo. Taip įvyko su SoHo rajonu Niujorke: nuo Jurgio Mačiūno menininkų kooperatyvų iki galerijų pakeitimo į brangių batų parduotuves. Šie pokyčiai nenuėjo veltui – buvo ne tik išsaugoti, bet ir restauruoti tušti pramoniniai pastatai. Net ir šiandien turistai gali gėrėtis šiuo rajonu, nors ir praradusiu kūrybinį turinį. Manau, kad ir Užupis net žlugus respublikai bus gausiai lankomas turistų.
Gyventojų judėjimai ne tik padaro miestą įdomų, bet ir kuria jo unikalumą. Šie aktyvūs miestiečiai neskubės bėgti į užmiesčio sodybas ar emigruoti į kitas šalis, nes jų meilė sukurtai aplinkai suriš juos stipriu saitu ir sustiprins norą pakovoti už savo miestą. O išvykę jie visada norės sugrįžti.
R. D. Glinskis
Gimė 1957 m. Kaune.
Nuo trejų metų gyveno Vilniuje.
1980 m. baigė architektūrą Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
6 metus dirbo Paminklų konservavimo institute.
Nuo 1987 m. gyvena Niujorke.
Dirbo architekto restauratoriaus firmoje.
15 metų konsultuoja restauracijos klausimais įmonėje „Building Conservation Associates“.
