Per dešimtmetį Palanga smarkiai pasikeitė. Tačiau vienas dalykas išliko toks pat – žiemą kurortą sukausto gilus įšalas. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.
Palanga nelabai mėgsta būti lyginama su Druskininkais. Ypač žiemą, kai Dzūkijos kurortas populiarumu gerokai lenkia pajūrio miestą. Paklausti, kuo Palanga geresnė už Druskininkus, kalbinti palangiškiai pirmiausia pamini jūrą. Išties tai vienas didžiausių pranašumų. Tačiau atvėsus orams vien jūros nebeužtenka, nes daugiau tokių ryškių išskirtinumų Palanga neturi. O Druskininkuose kaip tik yra tai, ko reikia subjurus orams: platus sanatorijų ir SPA paslaugų tinklas, vandens parkas ir dengta slidinėjimo trasa.
Tai duoda rezultatų. Vertinant oficialų lankytojų skaičių, Druskininkuose per keturis pirmuosius šių metų mėnesius nakvojo daugiau nei 200 tūkst. svečių. Palangoje per tą patį laikotarpį suteikta 55 tūkst. nakvynių.
Druskininkų meras Ričardas Malinauskas yra sakęs, kad investicijas į kurorto plėtrą nulėmė tai, jog šalia nėra jūros. „Kai 2000 m. Druskininkai buvo vadinami bankrutuojančiu kurortu, tarybos nariams pasakiau, kad turime tik dvi išeitis – iškasti jūrą arba statyti tai, ko reikia šiuolaikiniam kurortui“, – interviu „Lietuvos rytui“ prieš porą metų kalbėjo R. Malinauskas.
Palangoje, atrodo, tokio smarkaus investicijų lietaus nebuvo kaip tik todėl, kad šalia banguoja jūra. Jei jau yra didelis poilsiautojų traukos šaltinis, kam leisti pinigus dar vienam? Vasarą išties poilsiautojai atvyksta prie Baltijos ir nekviečiami. To užtenka vietos verslininkams užsidirbti tiek, kad susiveržę diržus išgyventų nuostolingą laikotarpį ir sulauktų kitos vasaros. Pavyzdžiui, 2011 m. Palangos apgyvendinimo paslaugų teikėjai uždirbo apie 2,2 mln. litų pelno, užsiimantys maitinimo veikla – per 1 mln. litų pelno.
Greičiau ir pelningiau
Niekas negali garantuoti, kad žmonės į Palangą visą laiką važiuos tik dėl to, kad galėtų pasideginti prie jūros. Ir iki šiol buvo ne vienas pasiūlymas investuoti į kurorto infrastruktūrą. Tačiau ketinimai dažnai išnykdavo taip ir neprasidėjus darbams arba vos prasidėję jie įstrigdavo teismų procesuose.
Sklandžiausiai vyko individualių bei daugiabučių namų statybos. Tai suprantama: sparčiai kylant nekilnojamojo turto kainoms gyvenamoji statyba žadėjo greitą pelną. Per porą metų galima pastatyti namą, parduoti jame esančius butus ir susigrąžinti investicijas. Butai ir namai šluoti per daug nesigilinant, ar bus ką veikti šiame kurorte.
Per 10 metų Palangoje esančių butų plotas išaugo daugiau nei 70 tūkst. kv. metrų. Darant prielaidą, kad už kvadratinį metrą mokėta bent po 3 tūkst. litų, į šį sektorių įlieta mažiausiai 200 mln. litų. Butų plotas šiemet 21 proc. didesnis nei prieš dešimtmetį, o individualių bei dviejų butų namų plotas išaugo daugiau nei ketvirtadaliu (žr. 1 grafiką), nors gyventojų skaičius per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 17,6 tūkst. iki mažiau nei 16 tūkst.
Tuščios stovėjimo aikštelės šalia naujų daugiabučių ne sezono metu tik patvirtina, kad pakitęs vietos gyventojų skaičius nepaveikė Palangos nekilnojamojo turto rinkos. Naujus butus daugiausia pirko kitų miestų gyventojai kaip antrą būstą. Arba kaip investiciją.
Per tą patį dešimtmetį viešbučių, prekybos, paslaugų, maitinimo ir poilsio paskirties pastatų plotas išaugo beveik 13 proc. O kultūros, mokslo, sporto ir gydymo paskirties pastatų plotas dabar mažesnis nei 2003 m.
Tai, kad verslas pirmiausia ėmėsi greitos ir pelningos būsto statybos, dar galėtų išeiti į gera. „Atsirado naujų gyventojų, todėl dabar yra infrastruktūros poreikis“, – kalbėjo Giedrė Kvedaravičienė, Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė ir viešbučio „Vanagupė“ direktorė.
Tačiau neaišku, kas turėtų patenkinti išaugusį infrastruktūros poreikį. Palangos meras Šarūnas Vaitkus pripažįsta, kad vandens parkas būtų stiprus traukos objektas. Tačiau savivaldybė pati nesiimtų tokio statyti. Privatusis verslas irgi nesiveržia to daryti. Bendrovės „Lucanica“, kuriai priklauso buvęs „Lino“ baseinas, direktorius Aurimas Vaitkevičius teigė, kad privačiajam verslui vandens parkas būtų per brangi investicija. Todėl „Lucanica“ vietoj „Lino“ planuoja 25 metrų baseiną, SPA centrą, viešbučius, sanatoriją. ES paramos tikisi ir Klaipėdos bendrovė „Karpis“ – ji nori statyti žirgyno kompleksą, ledo areną, 50 metrų plaukimo baseiną, kitus objektus.
Baisu be užnugario
Druskininkuose vandens parku rūpinosi savivaldybė, o projektui buvo skirta ES parama. Kodėl Palanga negalėjo padaryti to paties? Atsakymą padėtų rasti ir politinės srovės. Ilgametis Druskininkų vadovas socialdemokratas R. Malinauskas turi stiprų užtarimą Socialdemokratų partijoje. Tuo metu, kai Druskininkai gavo 44,2 mln. litų paramą vandens parkui, Vyriausybei vadovavo socialdemokratų patriarchas Algirdas Brazauskas. Palangos meras tuo metu buvo konservatorius Pranas Žeimys.
Iš viso Druskininkai 2004–2006 m. pagal Bendrąjį programavimo dokumentą 178 projektams gavo 165 mln. litų paramos. Palanga 133 projektams – 128 mln. litų.
Kokios permainos vyksta kurorte, priklauso ir nuo vietos valdžios prioritetų. Galima stengtis nustebinti Lietuvą grandioziniais projektais, bet galima mėginti įsiteikti ir mažesniam žmonių būriui – miesto gyventojams. O šių poreikiai – kitokie nei turistų. Tad kai kurių permainų atvykėliai gali ir nepastebėti. Pavyzdžiui, 400 įrengtų naujų vietų Palangos gyventojų automobiliams. Juk savivaldybių tarybų rinkimuose balsuoja ne poilsiautojai, o vietos gyventojai.
Dabartiniam merui konservatoriui Š. Vaitkui politiniu atžvilgiu darbo pradžia buvo palanki. Jis kurorto vadovu tapo 2011 m., kai premjeras buvo konservatorių pirmininkas Andrius Kubilius. Sutapimas – šiuo metu kurorto gatvės tebetvarkomos už Vyriausybės skirtus pinigus, gautas ES bei valstybės finansavimas sporto kompleksui statyti, pradedama rekonstruoti vasaros estrada. Nuo klausimo, ar pasikeitus valdžiai finansavimas išliks, Š. Vaitkus mandagiai išsisuka užsimindamas, kad svarbu ne politinė priklausomybė, o Vyriausybės rūpestis visos Lietuvos kurortu.
Prieš Š. Vaitkų kurortui nuo 2008 m. vadovavo liberalcentristas Vytautas Stalmokas. Tuo metu liberalcentristai dalyvavo koalicijoje Vyriausybėje, tačiau nebuvo labai įtakingi. Tiesa, V. Stalmokui vadovaujant bent jau pavyko pasiekti, kad Vyriausybė savivaldybei perduotų apleistą Jūrininkų ligoninės sanatorinių gydyklų kompleksą.
Tuo metu investicijomis Palangoje buvo susidomėjęs „Achemos“ savininkas Bronislovas Lubys. Jis pageidavo, kad savivaldybė pasiūlytų sklypą vandens parkui. Palanga neturėjo ką pasiūlyti, o V. Stalmokas kaip vienintelį galimą variantą nurodė apleistą gydyklų kompleksą. Tačiau projektas pasistūmėjo tik tiek, kad Vyriausybė turtą perdavė savivaldybei. O po B. Lubio mirties „Achemos“ grupė didelio susidomėjimo Palanga neberodė.
Tuo metu, kai šis IQ numeris buvo pakeliui pas skaitytojus, Palangos savivaldybė turėjo tvirtinti Jūrininkų ligoninės sanatorinių gydyklų detalųjį planą. Čia turėtų iškilti naujos gydyklos, kurias finansuotų šalia sklypą turinti Šiaulių banko antrinė įmonė „Minera“.
Pristabdė 5 metams
Kai kurorte investuoja privatusis verslas, jis susiduria su rizika. Kokia ji gali būti, geriausiai parodo bendrovės „Pinus Proprius“ pavyzdys. Švedijos koncernui „Ikea“ priklausanti įmonė Palangoje, buvusio „Jūratės“ baseino vietoje, ketino statyti viešbutį bei SPA centrą. Palangos savivaldybė statyboms žalią šviesą uždegė 2007-aisiais. 2008 m. Klaipėdos apygardos prokuratūra Kultūros paveldo departamento reikalavimu ėmėsi ginti viešąjį interesą ir sustabdė statybas paveldosaugos zonoje.
Šį pavasarį pasirašyta taikos sutartis, o „Pinus Proprius“ turės simboliškai pakoreguoti savo projektą. 120 mln. litų investicijoms į didžiausią viešbutį kurorte neturėtų likti kliūčių. Š. Vaitkus viliasi, kad tai būsiąs tarptautiniam tinklui priklausantis viešbutis, pavyzdžiui, „Sheraton“. Toks vardas taptų traukos centru Palangoje.
Paveldosaugininkų kruopštumas – tik viena priežasčių, kodėl gali įklimpti investicijos. Kita kliūtis – noras greitai užsidirbti. Palangoje ir Šventojoje stūkso ne vienas apleistas senas pastatas arba neseniai pradėtas statyti naujas. Šiuos pastatus žmonės arba įmonės pirko tikėdamiesi perparduoti brangiau arba statė vildamiesi greitai parduoti. Įšalus nekilnojamojo turto rinkai, investicijos virto apleistais griuvėsiais.
Stambiems investuotojams Palangoje būtų sunku dar ir todėl, kad savivaldybė pati neturi tiek žemės, kad galėtų pasiūlyti dideliam projektui. O kai privatūs žemės savininkai suuodžia, kad aplink sukinėjasi investuotojas, užsiprašo tokios kainos, jog dingsta noras investuoti.
„Yra piniginis argumentas. Jei kas nors siūlo, tuomet savininkas laukia, gal kitas pasiūlys daugiau“, – apie subtilybes, dėl kurių neišnyksta griuvėsiai, kalbėjo Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė G. Kvedaravičienė.
