Dukartinė Bookerio premijos laureatė Hilary Mantel istorinio romano žanrą kadaise pasirinko dėl nepasitikėjimo savimi. Ievai Rekštytei britų rašytoja pasakojo, kaip progresavo jos kūryba ir pasitikėjimas.
– Nusikelkime į romano „Vilko dvaras“ priešistorę. Ar atsimenate lemiamą savo „susidūrimą“ su Thomu Cromwelliu, kai supratote, kad būtent apie jį norite rašyti?
– Šio projekto ėmiausi prieš daug metų. Pamenu, pirmasis impulsas atėjo dar 1970 m., kai pagalvojau, kad apie Th. Cromwellio gyvenimą išeitų išties geras romanas. Tik vis galvojau, kad kas nors kitas apie jį parašys…
– Esate sakiusi, jog būdama 20-ies žinojote, kad rašysite, bet iš pradžių nebuvote gera pasakotoja. Kaip išmokote pasakojimo meno? Ar apskritai galima išmokti būti geru rašytoju?
– Pirmoji knyga, kurią parašiau, buvo istorinis romanas apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Jos veikėjai buvo realūs žmonės ir aš stengiausi nė kiek nenukrypti nuo istorinių faktų. Maniau, kad jie man suteiks šiokio tokio saugumo. Bet greitai supratau, kad ir istoriniuose šaltiniuose yra tokių vietų, kur faktai skysti arba jų išvis nėra. Tuomet nusprendžiau pasitelkti savo fantaziją, kad galėčiau sudurstyti tą audeklą. Ir kai tik pradėjau jausti vaizduotės malonumus, suvokiau, kad tikriausiai galėčiau parašyti ne tik istorinį romaną, bet ir šiuolaikinę išgalvotą istoriją. Kitaip tariant, rašyti knygas tiesiog iš galvos.
Didžiausia mano baimė buvo nesugalvoti gero siužeto. Tačiau tada supratau: jei sutelki dėmesį į veikėjus ir jų charakterių vystymąsi, jie, elgdamiesi taip, kaip diktuoja jų prigimtis, suteiks istorijai formą.
Manau, kad didžioji dalis rašytojo amato išmokstama. Jei su pradedančiu rašytoju dirbi prie jo knygos, gali jį pamokyti, kaip paaštrinti dialogus ar atsisakyti to, kas nereikalinga. Gali padėti išryškinti jo gebėjimus, išmokyti, kaip jais naudotis rašant kitus kūrinius, kaip gyventi savo kūriniu, nuolat vystyti idėjas. Tai, kaip jam tai pavyks padaryti, jau priklausys nuo jo paties savybių, kantrybės ir t. t.
Bet yra ir nemaža dalis to, ko neišmokysi, – prigimtinio natūralaus smalsumo, pastabumo. Tai turi būti praktikuojama visą gyvenimą.
– Kaip pasiekiate pusiausvyrą tarp istorinių faktų ir įsijautimo į, pacituosiu jūsų mintį, „didžiulį vaidinimą, kuriame tampi kiekvienu personažu“? Kuri proceso dalis – istorinių šaltinių tyrimas ar rašymas – iš jūsų pareikalauja daugiau?
– Man sunku būtų nubrėžti ribą tarp darbo su šaltiniais ir rašymo, nes šie du dalykai manyje susipynę. Nemanau, kad įmanoma surinkti visus faktus ir sakyti, kad tai pirmas etapas, o dabar pereisiu prie antro – rašymo. Kaip gali žinoti, ko tau prireiks, jei dar nepradėjai rašyti? Aš daug skaitau, rūšiuoju, atrenku, prieš sėsdama rašyti didelės scenos viską darsyk perskaitau, o tuomet einu dirbti nustumdama visus prieštaravimus į šalį. Kuriu sceną, tarsi pati joje gyvenčiau, tarsi būčiau kambaryje su tais žmonėmis. Tai vadinu tuo didžiuoju vaidinimu. Jis ir sekina, ir jaudina – kaskart tai savotiškas empatijos žygdarbis.
Tyrinėju faktus ir su jais dirbu ilgai, o rašau labai greitai. Man labiausiai patinkantis šio proceso momentas yra įkvėpimo akimirka (kitaip jos neįvardyčiau), kai susiduriu su kokiu nors mažu fakteliu, tačiau jo dramatiškas užtaisas sprogsta mano galvoje ir tiksliai matau, kur ir kada galiu jį panaudoti.
– Esate minėjusi, kad norėtumėte parašyti ir kelias pjeses. Ar vis dar puoselėjate šią idėją?
– Esu parašiusi dramą radijui, scenai taip pat norėčiau. Šiuo metu mano du romanus apie Th. Cromwellį („Vilko dvaras“ ir „Pateikite kūnus“ – IQ past.) teatrui adaptuoja „Karališkoji Shakespeare’o kompanija“ („Royal Shakespeare Company“). Aš taip pat esu įsitraukusi į tą procesą ir manau, kad iki premjerų būsiu sužinojusi daug naudingų dalykų apie scenos meną. Žinau, kad galiu parašyti vieną sceną. Bet klausimas, ar galiu parašyti visą pjesę?
– Tai, kad daugelio jūsų kūrinių pagrindiniai herojai yra vyrai, tik patvirtina teiginį, jog moterys likdavo istorijos nuošalėje ar jums tiesiog įdomesni vyrų charakteriai? Galbūt priežastys kitos?
– Mano kūriniuose yra ir moterų, tačiau tiesa, kad mane visada traukė tos sritys, kurios dažniausiai priskiriamos vyrams: politika, valdžia, drąsos prigimtis, broliškumo idealas, paprasto klausimo „ką reiškia būti žmogumi?“ tyrinėjimas. Jei jus traukia istorinių romanų kūryba ir norite rašyti apie moteris, tai bus nelengva užduotis, nes dažnu atveju moterų indėlis istorijoje tiesiog ištrintas, o jei jų gyvenimas ir užfiksuotas, veikiausiai tai padarė vyro akis ir ranka. Romanų apie XXI a. feministes ilgais sijonais labai nemėgstu.
– Kokia šiuo metu yra istorinio romano situacija jūsų šalyje? Nesunku nuspėti, kad po didžiulės jūsų romanų sėkmės pasipylė daugiau šio žanro kūrinių.
– Manau, kad tik dabar Anglijoje šis žanras yra įvairus ir sveikas. Tiesa, nedaug rašytojų jo imasi taip, kaip aš. Turiu galvoje, rašo apie realias asmenybes. Dėl man nesuprantamų priežasčių literatūros rinkoje populiarūs rašytojai laikosi atokiau nuo realių istorinių figūrų ir pasitelkia istorinį žanrą kaip foną savo išgalvotiems herojams. O žymiosios Henriko VIII žmonos yra išimtinai meilės romanų rašytojų specializacija…
– Kokias temas ir asmenybes jums knieti patyrinėti dabar?
– Esu parašiusi du romanus, kurių veiksmas vyksta XVIII a.: to laikotarpio kultūroje dabar jaučiuosi labai patogiai, nors tai ir savotiškai sulaiko mane vienoje vietoje. Tačiau žinau, kad ateiti iki kitos epochos reikia maždaug dvejų trejų metų skaitymo ir pasiruošimo.
Kurį laiką svyravau ir prieš pradėdama rašyti apie Th. Cromwellį. Man reikėjo pasiruošti didelę tuščią erdvę, išvalyti lauką, kad galėčiau to imtis. Pasakiau savo leidėjui, kad užtruks, kol jam atsiųsiu rankraštį.
Žinodama, ką reiškia pradėti ką nors naujo, ir turėdama omenyje, kad man jau 60 metų, savęs klausiu: ar man pakaks energijos naujai epochai perprasti? Galbūt naujai šaliai ir naujai kultūrai? Jeigu konkreti idėja man šautų į galvą, esu tikra, kad imčiau ja sekti, tačiau kol kas mane domina grįžti truputėlį atgal nuo Th. Cromwellio laikotarpio. Galbūt į Pilietinį karą, kuris nusmukdė Angliją prieš ateinant Tiudorų dinastijai. Bet šiuo metu nesu dėl to visiškai tikra, nes didžiausia mano svajonė yra sutelkti dėmesį į paskutinę trečią knygą apie Th. Cromwellį. Jaučiu, kad tai bus mano kūrybos kulminacija. Na, bet aš svarstau turėti antrą gyvenimą…
– Kokią įtaką Bookerio premijos turėjo jūsų kūrybai ir pasitikėjimui savimi?
– Šie įvykiai mano rašymui buvo absoliučiai pozityvūs. Žinoma, ėmiau labiau pasitikėti savimi. Be to, dabar galiu pragyventi vien iš rašymo. Anksčiau man dar reikėjo prisidurti dėstant ar rašant į laikraščius.
Pastebėjau, kad tokie apdovanojimai gali ir išbalansuoti rašytoją. Ypač, jei jis gauna prizą, kol dar nėra sugalvojęs, ko imsis toliau. Jis pasijunta, lyg stovėtų pagarbios baimės savo ankstesniam darbui šešėlyje. Tačiau visada esu saugiai apsupta naujų savo planų.
O galiausiai, kai sėdi rašyti, jokie prizai neberūpi. Ta kūrybinio proceso kova ir sykiu malonumas visada tokie patys – nuo pat tos dienos, kai pradedi rašyti.
