Šiemet prezidentės Dalios Grybauskaitės skaitytas metinis pranešimas buvo išties kitoks nei prieš tai buvę trys. Galima sakyti, kad net apskritai kitoks, nei buvome įpratę girdėti prezidentų metines kalbas. Ypač Valdo Adamkaus pranešimuose būdavo daug apgailestavimų ir liūdnų perspėjimų. Tarsi aksioma susiformavo lūkestis, kad prezidento metinėje kalboje reikia skųstis arba niūriai gąsdinti. Tik V. Adamkaus tonas būdavo gilesnis, tarsi iki pačių išlikimo gelmių siekiantis perspėjimas, kad tauta serga ar yra pasidalijusi į dvi Lietuvas. Metiniuose pranešimuose gana ilgai būdavo vardijamos blogybės, tačiau jos paprastai likdavo abstrakčios, be konkretaus kaltininko ar adresato.
D. Grybauskaitė visuomet buvo gerokai konkretesnė, nors taip pat pratęsė niūraus tono tradiciją. Jau pirmajame savo pranešime ji teigė, kad „grimztame į nusivylimą ir nepasitikėjimą“, nes „praradome kryptį“. Tačiau tiek šiame, tiek vėlesniuose prezidentės metiniuose pranešimuose jau galima aptikti konkrečias užduotis sau ir kitoms valdžios institucijoms. Ypač daug dėmesio visose kalbose būdavo skiriama korupcijos ir skaidrumo trūkumams šalinti. Prieš dvejus metus šalies vadovė jau kvietė sugrąžinti pasitikėjimą, sukurti tvirtą visuomenę. „Atsparią korupcijai ir nepakančią melui. Turinčią aiškias vertybes ir mokančią jas ginti.“ Kaip tik šiemet apie vertybių ir laisvių gynimą vėl priminta. Tačiau šį kartą – jau konkrečiai ir besidžiaugiant, kad pavyko pilietinei visuomenei pasipriešinti balsų pirkimo vajui per buvusius Seimo rinkimus.
Kaip tik šiame pranešime buvo galima girdėti daugiau optimizmo ir pasitenkinimo tuo, kuria kryptimi eina Lietuva. Žinoma, problemų ir grėsmių buvo įvardyta daug. Tačiau bene pirmą kartą paminėta pozityvių dalykų, kurie turėtų atsverti negatyvią nuotaiką.
Tūlas lietuvis galėtų net susinervinti – nejaugi jau taip gera pasidarė gyventi, kad prezidentė nedaužė kumščiu į stalą (t. y. į tribūną) ar bent jau neapsiverkė, bylodama apie amžiną „Lietuvą bedalę“? Vietoj niūraus ir apokaliptinio tono D. Grybauskaitė džiaugėsi, kad „po daugybės mums tekusių išbandymų mus vėl lydi sėkmė“, kad užaugo talentingų ir pilietiškų kūrėjų karta, o ekonomikai prognozuojamas didžiausias augimas ES. Tai šis tas naujo ir netikėto mūsų politikos padangėje – tuo metu, kai populiaru demonstruoti savo rūpestį „žmogumi“, treniruoti rūpintojėlio veido mimiką, prezidentė šypsojosi ir net džiaugėsi, kad „darbiečių“ atstovai išmoko angliškai užrašyti šūkius, ginančius Viktorą Uspaskichą.
Šis akibrokštas bene geriausiai iliustruoja susidariusią esminę politinę įtampą. Ji egzistuoja net ne tarp prezidentūros ir dabartinės Vyriausybės, nors prezidentė ir užsiminė, kad laikas pagaliau pradėti dirbti, o ne žaisti darbo grupių žaidimus. Turbūt svarbiausia užslėpta kova ar net neapykanta liepsnoja tarp teisiamų, bet įžūliai šventais save laikančių „darbiečių“, ir prezidentės, kuri dar kartą užmynė ant kojos V. Uspaskicho gerbėjams. „Vis dar galima „nusipirkti infarktą“, bet darosi vis sunkiau „nusipirkti“ teisėją“, – teigė D. Grybauskaitė. Taip dar kartą priminta visais būdais stabdyta Darbo partijos byla ir joje teisiamųjų pastangos išsisukti nuo teisingumo.
V. Uspaskichas tikriausiai verčia nejaukiai jaustis ir savo partijos kolegas. Šie, tarsi paklusniai išdresuoti šuneliai, ant savo stalų laikė užrašus apie politinį susidorojimą ir teisingumo stoką Lietuvoje. Tokia primityvia akcija bandantys atkreipti dėmesį „darbiečiai“, matyt, nebesuvokia, kad taip tik daro priešingą poveikį teisėjams, kurie rašo nuosprendį jų lyderiui. Lygiai taip pat kaip ir Lukiškių aikštėje prie teismo rūmų mitinguojantys keli šimtai V. Uspaskicho gerbėjų nesupranta, kad daro meškos paslaugą vedliui ir tik didina pasipiktinimą tokiu įžūlumu. Tačiau kol įžūlumas nėra „sunkinančioji aplinkybė“, tol Darbo partija gali visais įmanomais būdais skelbti apie susidorojimą.
Tačiau D. Grybauskaitė ne veltui pabrėžė, kad neliečiamųjų jau nebelieka ir politikų bandymai „patarti“ teisėsaugos institucijoms ar teismams nebeveikia. Stiprėjant pilietinei visuomenei, tai tikrai gera žinia Lietuvai. Ir apie geras žinias reikia kalbėti garsiai ir užtikrintai – kad tai netaptų atsitiktinumu. Kad geros žinios pagaliau užgožtų nerimą ir pesimizmą. Nustokime verkti ir savęs gailėti. Laikas iškelti galvą ir eiti į priekį.
