Šešėlinės ekonomikos klausimas itin aktualus Lietuvoje. Skaičiuojama, kad pas mus šios pilkosios ekonominės veiklos apimtis sudaro beveik trečdalį bendrojo vidaus produkto. O dėl to valstybės biudžetas kasmet negauna bent 8 mlrd. litų pajamų.
Optimistai skaičiuoja, kad pažabojus šešėlį ne tik būtų galima panaikinti deficitą, bet ir sukaupti solidų perteklių. Pesimistai sako, kad tokių kalbų paversti realiais darbais neįmanoma. Gaila, bet jie iki šiol buvo teisesni.
Akyliau stebint pastarųjų kelerių metų įvykius gali susidaryti įspūdis, kad šešėlinė ekonomika panaši į devyngalvį slibiną. Vos teisėsaugos institucijos sulaiko stambesnę kontrabandininkų grupuotę ir taip tarytum nukerta vieną jo galvą, atsiradusią laisvą vietą greitai užima kiti, o bendras kontrabandinių prekių lygis šalyje pasikeičia nesmarkiai.
Iš tiesų šešėlinė ekonomika Lietuvoje panaši į slibiną su trimis skirtingomis galvomis. Pirma galva yra kriminalinio pobūdžio veikla, antroji – kontrabanda, o nelegalią darbo rinką ir atlyginimus vokeliuose galima prilyginti trečiajai.
Visos trys šešėlinio slibino galvos turi bendrą ypatybę. Kad ir kaip smarkiai stengtumeisi jas pakirsti, šios linkusios ataugti. Vis dėlto Lietuvoje šešėlinės ekonomikos slibinas greičiau išgyja ir dėl tam tikrų palankių veiksnių. Be to, daugelis kovos su šešėline ekonomika priemonių dažnai nukreipiamos į padarinių, o ne priežasčių šalinimą.
Didesnės ar mažesnės apimties kriminalinė veikla gyvuoja beveik visame pasaulyje. Bet jos dydis priklauso ne tik nuo to, kaip intensyviai su tuo kovojama. Pavyzdžiui, mūsų šalies geografinė padėtis vertinama kaip pranašumas, kai kalbama apie krovinių gabenimą. Lietuva taip pat patraukli vieta nelegalių prekių tranzitui į kitas Vakarų šalis.
Geografinė padėtis bei mokesčių tarifų skirtumai lemia ir didelį akcizinių prekių kontrabandos mastą. Šalia Lietuvos yra dvi valstybės, kuriose tabakas, alkoholis ir degalai gerokai pigesni, – taip atsiranda nemenka paskata jų įvežti. Lietuvoje šios prekės paklausios, nes gerokai pigesnės. O kontrabandinių ir legalių akcizinių prekių kainų skirtumą nulemia ES mastu nustatyti akcizai. Beje, juos nustatant neatsižvelgiama į atskirų šalių situaciją, jų gyventojų pajamų lygį.
Kaip jau minėta, trečia svari šešėlinės ekonomikos sritis yra nelegali darbo rinka. Jei tikėtume apklausų duomenimis, į nelegalią darbo rinką įsitraukęs kas penktas lietuvis, arba net 40 proc. visų darbingo amžiaus šalies gyventojų. Pirmais dviem atvejais šešėlinės veiklos mastą iš dalies nulemia išoriniai veiksniai, o šešėlinę darbo rinką – vidiniai. Tai darbo rinkos reguliavimas, mokesčiai, galiausiai egzistuojančios paskatos dirbti, o ne tinginiauti gaunant išmokas.
Beje, ir patys lietuviai per daug nesureikšmina pastarųjų dviejų ekonomikos rūšių ir jų galimos žalos. Beveik du trečdaliai šalies gyventojų linkę pateisinti kontrabandinių cigarečių ar degalų įsigijimą. Nemaža dalis žmonių taip pat būtų linkę mažesnį oficialų atlyginimą iškeisti į didesnį vokelį.
Tad galbūt kova su šešėlinės ekonomikos slibinu turėtų prasidėti nuo individualaus požiūrio. Vienintelis ginklas šioje srityje – švietimas. Tačiau jo veiksmingumą patyrę ekonomistai vertina skeptiškai. Jie sako, kad geriausias būdas pažaboti šešėlį yra pašalinti jo priežastis.
Vis dėlto tai, kas atrodo paprasta ekonomistui, kur kas sunkiau įkandama politikui. Pavyzdžiui, keisti akcizų politiką visoje Bendrijoje Lietuva neturi galimybių. Ji gali tik viltis, kad jos ir su panašiomis problemomis kovojančių šalių balsas bus išgirstas, kai kada nors ateityje bus sprendžiama dėl naujų akcizų. Mažinti darbo mokesčių ar juo labiau švelninti darbo santykių reguliavimo dabartinė valdžia taip pat nenusiteikusi.
Tad kovos su šešėline ekonomika arsenale lieka ne pačios veiksmingiausios tarpinės priemonės – bandymas kovoti su priežastimis. Naivu manyti, kad taip valstybės institucijos sugebės įveikti šešėlinės ekonomikos slibiną ir ištraukti tuos mitinius šešėlio milijardus. Jei vis dėlto pavyktų užkirsti kelią jam augti, tai jau būtų galima laikyti nedidele pergale. Todėl net ir tokios smulkios priemonės kaip įvežamų degalų kiekio bake ribojimas ar griežtesnė socialinių išmokų gavėjų kontrolė yra prasmingos.
Kita vertus, net ir kovoje su kai kuriomis šešėlinės ekonomikos slibino galvomis nereikėtų perlenkti lazdos. Kaip pabrėžia vienas žinomiausių šešėlinės ekonomikos tyrėjų profesorius Friedrichas Schneideris, lietuviai patektų į kur kas blogesnę padėtį, jei staiga neliktų šešėlinės darbo rinkos.
Visų pirma, šešėlinė darbo rinka yra pragyvenimo šaltinis tam tikrai žmonių grupei, kuri dažniausiai neturi kitų pasirinkimo galimybių. Antra, net ir šešėlyje dirbdamas žmogus kuria geresnes prielaidas savo ateičiai.
Prieš krizę, nuosekliai augant ekonomikai, šešėlinės ekonomikos dalis traukėsi visoje Europoje, įskaitant ir Lietuvą. Žmonės patys labiau rinkosi legalią ekonominę veiklą. Todėl jei politikai ir neturi itin gerų kovos su nelegalia veikla receptų, jie gali sutelkti dėmesį į legalios ekonomikos skatinimą. Vien tai privers trauktis šešėlį.
