LeBronas Jamesas ketvirtą kartą per savo karjerą atvedė komandą į NBA didįjį finalą. Ar geriausią sezoną NBA žaidžiantis ir per savo karjerą Majamio „Heat“ komandoje pirmą kartą taip ryškiai išsiskiriantis Karalius sugebės kopti į viršūnę dar kartą ir (galbūt) pradėti naują – savąją – erą lygoje?
2007 m. L. Jameso Klivlando „Cavaliers“ tiesiog žiūrėjo, kaip San Antonijo „Spurs“ sumindo juos viena koja ir laimi seriją 4:0. 2011 m. į Majamį persikraustęs krepšininkas teigė, kad nori titulų, todėl paliko jį naujokų biržoje pasikvietusius „kavalierius“. Tais metais „Heat“ atrodė nenugalima jėga, tačiau paskutinio žingsnio iki titulo žengti neleido Dirkas Nowitzki ir Dalaso „Mavericks“, kurie „Heat“ sustabdė 4:2. Pernai galiausiai LeBrono svajonė išsipildė ir jo komanda tapo stipriausia NBA. Šiemet prieš „Heat“, o pirmiausia prieš L. Jamesą, stoja ne tik „Spurs“, bet ir amžina tiesa, kad apginti titulą sunkiau, nei jį iškovoti.
Nuo to, ar „Heat“ pasiseks antrą kartą iš eilės tapti NBA čempione, gali priklausyti labai daug dalykų.
„Heat“ ateities veidas
Jei Majamio klubas finale suklups, vasarą greičiausiai jo lauks didžiulės vidinės permainos. Šiuo metu „Heat“ branduolį sudaro L. Jamesas, Dwyane’as Wade’as ir Chrisas Boshas. Žaidėjai, kurių karjera viršūnėje ir aukščiau kilti nebeįmanoma. Na, galbūt tik LeBronui, kurio galimybių limitas – tik dangus. D. Wade’ui jau 31-i. Žinoma, krepšininkui tai karjeros viršūnė, tačiau D. Wade’as nuolat kamuojamas traumų, o jo pasirodymas šiame sezone, ypač atkrintamosiose varžybose, apskritai daugelį kritikų ir gerbėjų vertė klausti: „Kur dingo D. Wade’as?“ Per 15 rungtynių šių metų atkrintamosiose varžybose D. Wade’as pelnė vos po 14 taškų, į krepšį metė 44 proc.
taiklumu. Tritaškių pataikymas konferencijos ketvirtfinalio ir pusfinalio serijose buvo lygus… 0 proc.! Tik serijoje su Indianos „Pacers“ Dwyane’as jau pataikė kas trečią tritaškį.
Žinant D. Wade’o traumų istoriją ir turint omenyje šio sezono pasirodymus, galima daryti liūdną išvadą, kad vienos ryškiausių pastarojo dešimtmečio NBA žvaigždžių karjera nenumaldomai krypsta į bloga. D. Wade’as, atrodo, nebus toks, kaip Kobe Bryantas, kuris net ir būdamas 35-erių vis dar yra geriausias atakuojantis gynėjas lygoje.
Paskutiniojo didžiojo „Heat“ trejeto nario perspektyvos taip pat panašios. Ch. Boshas visada buvo gana vienpusiškas žaidėjas: greitas, vikrus, pataikantis iš toli, tačiau nepersistengiantis gynyboje bei nepasižymintis atkovotais kamuoliais. Įrodymas – serija su „Pacers“. Atsimenate Roy Hibbertą, prieš kurį pirmuosiuose savo karjeros NBA mačuose sėkmingai kovojo Jonas Valančiūnas? Tas pats R. Hibbertas buvo neįkandama mįslė „Heat“ priekinei linijai ir būtent jis buvo didžiausias kaltininkas, kodėl Rytų konferencijos serija užsitęsė iki septynerių rungtynių. Dažnai „Heat“ treneris Erikas Spoelstra prieš 218 cm ūgio R. Hibbertą statydavo ne 211 cm Ch. Boshą, bet 203 cm ūgio veteraną Udonį Haslemą, kuris savo jėga bei valia būdavo bent šiokia tokia atsvara „Pacers“ centro puolėjui. Tačiau tada į areną žengdavo Davidas Westas – dar vienas „Pacers“ aukštaūgis, kuris taip pat pridarydavo Ch. Boshui nemažai bėdų.
Taigi didysis trejetas, neskaičiuojant L. Jameso, iš tiesų ne toks jau didis. O aplink šiuos krepšininkus – paskutines karjeros dienas skaičiuojantys Ray Allenas, Shane’as Battiere, Rashardas Lewisas, skandalingasis Chrisas Andersenas ir jau minėtas U. Haslemas.
Jei „Heat“ nepavyks apginti titulo, kitą sezoną ekipa jau nebebus tokia patraukli laisviesiems agentams, kurie Majamio klubą šiemet matė kaip paskutinę galimybę užsimauti NBA čempionų žiedą. Vyriausiojo trenerio poste turbūt neliktų ir E. Spoelstros, kuris per pastaruosius du sezonus dažniausiai naudodavo taktiką „netrukdyk savo vyrukams žaisti“. Klausimas, ar į tokią aklavietę patekusioje komandoje ilgesniam laikui norėtų likti ir pats L. Jamesas, kartą jau įrodęs, kad ištikimybė klubui ir miestui nėra jo skiriamasis bruožas.
Kodėl „Spurs“ iškovos čempionų titulą?
San Antonijaus komanda niekada nebuvo iš tų, kurios užsidirbtų daug pinigų iš reklamos. „Spurs“ jau seniai pasižymėjo kokiu nors rimtesniu pirkiniu. Trumpai tariant, San Antonijaus miestas NBA žemėlapyje yra stabilumo ir ramybės simbolis. Komandą jau nesuskaičiuojamą laiką į priekį veda tie patys lyderiai Timas Duncanas, Tony Parkeris ir Emanuelis Ginóbili. O klubo vairą užtikrintai laiko tas pats Greggas Popovichius. Tai toks klubas, iš kurio mažiausiai laukiama, kad jis sudrebins NBA pasaulį.
Tačiau „Spurs“ reiškia ir kokybę. Kai prieš sezoną visi kalbėjo apie Oklahomos „City Thunder“ ar Los Andželo„Clippers“, kai į savo gretas Dwightą Howardą ir Steve’ą Nashą prisiviliojo Los Andželo „Lakers“ atrodė, kad „pentinai“ Vakarų konferencijoje bus tik statistai. Na, pateks į atkrintamąsias, ten susitiks pajėgesnį klubą ir eis atostogauti. Niekas nesitikėjo, kad veteranų vedama komanda dar galėtų rodyti dantis.
O „Spurs“ dantys pasirodė esantys aštresni, nei daug kas manė. 37 metų T. Duncanas šiame sezone vėl buvo vienas geriausių lygos aukštaūgių, o T. Parkerį apskritai galima vadinti geriausiu NBA įžaidėju. Tik E. Ginóbili šiemet buvo šiek tiek prigesęs, tačiau iššaudavo tada, kai reikia (prisiminkime serijos su „Golden State Warriors“ pirmąsias rungtynes, kai paskutinę antrojo pratęsimo sekundę švystelėtas jo tritaškis atnešė „Spurs“ pergalę).
Tad dabar pabandykime padėlioti NBA didžiojo finalo scenarijų.
T. Duncanas – ne R. Hibbertas. Jis keliskart geresnis net ir baigdamas ketvirtąją dešimtį. Todėl „Heat“ aukštaūgių vėl laukia sunkios dienos. T. Parkeris yra talentingesnis, labiau patyręs ir protingesnis už abu Majamio įžaidėjus Mario Chalmersą ir Cole’ą Norrisą kartu sudėjus. O G. Popovichius savo žaidimo suvokimu ir gudrumu toli lenkia E. Spoelstrą.
O Majamio klubas turi L. Jamesą. Taip, prieš jį „Spurs“ negali nieko pastatyti. Tačiau ar galėjo ką nors prieš LeBroną pastatyti „Pacers“, kurie iki pat paskutinio mačo tampė Majamio komandai nervus? Paulą George’ą, kuris dažniausiai būdavo susirūpinęs puolimu, ir kone dešimčia centimetrų žemesnį Lance’ą Stephensoną. Ir tai beveik padėjo.
„Spurs“ savo gretose turi šį sezoną puikiai atrodantį Kawhi Leonardą. Jis tikrai dar nėra superžvaigždės lygio krepšininkas, tačiau turi begalinį norą kovoti ir puikius fizinius duomenis. K. Leonardas jau pernai dažnai kamšydavo gynybos spragas, kurias palikdavo gynybos įgūdžiais negarsėjantis E. Ginóbili. Šiemet „Spurs“ sužibėjo ir Danny Greenas. Tad prieš LeBroną G. Popovichius vienu metu gali paleisti du savo jaunus žaidėjus – 22 metų K. Leonardą ir 26-erių D. Greeną. Jie tikrai padarys viską, kad išvestų naudingiausią NBA žaidėją iš kelio. O po krepšiu dar bus T. Duncanas, kuris dėl kažkokios priežasties netapo geriausiai besiginančiu sezono žaidėju, nors atkovojo po 10 kamuolių ir blokavo po 2,65 varžovo metimo.
L. Jamesas palikdamas Klivlando „Cavaliers“ sakė, kad jam atsibodo tempti komandą vienam. Šiemet jis vėl turi daryti tą patį. Jau greitai pamatysime, ar L. Jamesas pagaliau pasiekė tą lygį, kai krepšininkai gali vadintis legendomis. Ar jo pastangų užteks, kad „Heat“ pakartotų praėjusių metų triumfą? Nors pats sakė, kad jis yra 50 kartų geresnis krepšininkas nei 2007 m., kai pirmą kartą žaidė NBA finale ir beviltiškai nusileido „Spurs“, jam tai reikės įrodyti kovojant su tais pačiais varžovais. Kurie, pailsėję ir atsigavę po nesunkios serijos su Memfio „Grizzlies“, laukia „Heat“ finale. Nes T. Duncanui, T. Parkeriui ir E. Ginóbili tai gali būti gulbės giesmė.
