Per kiek metų futbolo valstybę galima paversti futbolo supervalstybe? Vokietija tai atliko per dešimtmetį. Ir sustoti neketina.
Mesutas Özilas, Mario Götze, Thomas Mülleris, Marco Reusas, Toni Kroosas. Visiems šiems futbolininkams – mažiau nei 25-eri ir visus juos galima vadinti Vokietijos futbolo renesanso simboliais. Renesanso, prasidėjusio tūkstantmečių sandūroje ir sugrąžinusio Vokietijai futbolo supervalstybės (žiūrėkite kitame atvarte) statusą.
Kai gegužės 25-ąją UEFA Čempionų lygos finale susikovė Miuncheno „Bayern“ ir Dortmundo „Borussia“, buvo praėję 14 metų nuo tada, kai Vokietijos futbolo strategai pradėjo įgyvendinti tektoniniam lūžiui prilygstančias permainas. Jos neša tokius didžiulius dividendus, kad dabar Vokietijos modelį jau mėgina kopijuoti kitos didžiosios futbolo valstybės.
Jei reikėtų trumpo atsakymo į klausimą „Kaip vokiečiai tai padarė?“, jis būtų labai paprastas: „Investicijos į jaunų žaidėjų ugdymą.“ Tačiau tai atskleistų tik dalį paveikslo. Tikrą šedevrą nuo paprastos teplionės skiria išskirtinis dėmesys detalėms.
Į viršų – iš dugno
Artėjant 2000-iesiems Vokietijos futbolas buvo patekęs tarsi į užburtą ratą. 1992 m. į futbolo rinką atėjusi „Kirch TV“ klubams garantavo gerokai didesnes pajamas, taip pat galimybes pirkti brangesnius futbolininkus iš užsienio. 1992 m. užsieniečiai Bundeslygoje sudarė 17, 1997 m. – 34, o 2002 m. – jau net 60 proc. žaidėjų.
Pagrindinę šalies lygą okupuojant legionieriams, vis mažiau vietos liko vietos talentams. Šį stygių greitai pajuto Vokietijos rinktinė ir iš desperacijos pradėjo ieškoti vokiškų šaknų turinčių kitų šalių futbolininkų. Traukiantis senajai ir niekaip nepasirodant naujajai kartai, prastėjo ir Vokietijos rinktinės rezultatai. 1998 m. pasaulio čempionate dar pavyko nužygiuoti iki ketvirtfinalio, tačiau jau po dvejų metų, „Euro 2000“, buvo pasiektas visiškas dugnas – vokiečiai čempionate įmušė vos vieną įvartį ir neiškovojo nė vienos pergalės.
Blogos nuojautos Vokietijos futbolo strategus kamavo jau iki šio Europos čempionato. Pirmieji planai, kaip keisti jaunų futbolininkų ugdymo strategiją, buvo išdėstyti 1999 m. gegužę, o kūnu jie tapo 2000-ųjų gruodį, kai buvo įkurta Vokietijos futbolo lyga (DFL), atsakinga už pirmosios ir antrosios Bundeslygos klubų veiklą.
Vokietijoje nėra jokių Rusijos milijardierių ir arabų šeichų, kurių užmojai galėtų ateityje klubą nuvaryti į finansines kapines.
Svarbiausiu DFL tikslu tapo įpareigoti profesionalų klubus investuoti į jaunų žaidėjų ugdymą. Kiekvienam klubui buvo privaloma turėti jaunimo akademiją. Taip visoje šalyje buvo įkurtas 121-as futbolo centras ir juose 10–17 metų vaikai gali tobulinti savo įgūdžius.
Toks platus akademijų tinklas leidžia vokiečiams nepražiopsoti nė vieno futbolo deimanto, o iš pradžių privalomos investicijos pamažu tapo pačių klubų hobiu. Matydami akivaizdžius naujojo modelio rezultatus, Vokietijos klubai 2002–2010 m. į savo akademijas investavo apie 520 mln. eurų, o kasmetės injekcijos išaugo nuo 47,85 mln. iki 85,7 mln. eurų.
Atitinkamai užsienio žaidėjų Bundeslygoje sumažėjo iki 47 proc., o bendras futbolininkų amžiaus vidurkis sumenko nuo 27,09 iki 25,77 metų.
Be abejo, daugiausia iš šios revoliucijos išlošė Vokietijos rinktinė. Iš pasenusios ir išsikvėpusios 2000-ųjų komandos ji virto jauna, dinamiška ir gražų futbolą žaidžiančia ekipa, kuri laimėjo medalius per keturis pastaruosius didelius futbolo turnyrus (pasaulio ir Europos čempionatus). Esminis faktas, kad 2010 m. pasaulio čempionate Vokietijos rinktinei atstovavo 19 pirmosios Bundeslygos akademijų auklėtinių, o likę keturi futbolininko duoną pradėjo krimsti antrosios Bundeslygos klubų jaunimo komandose.
Naujoviška ugdymo strategija
Vien dėl pinigų ir idealios infrastruktūros nebūtų buvusios šios sėkmės istorijos. Anglija į jaunų žaidėjų ugdymą kasmet investuoja net daugiau (95 mln. eurų) nei Vokietija, bet nė iš tolo negali pasigirti panašiais rezultatais. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad Anglijoje iš akademijas pradėjusių lankyti 9-mečių tik 1 proc. tampa profesionaliais futbolininkais.
Kaip ir daugeliu kitų atvejų, vokiečius iš minios išskiria dėmesys detalėms ir jau legenda tapusi disciplina.
Pamatus naujoviškam jaunų Vokietijos futbolininkų ugdymui paklojo Kelno universiteto 1996 m. išleista studija. „Pradedame nuo vaikų iki 9 metų. Jie žaidžia keturi su keturiais mažose aikštėse – taip greičiau tobulinama individuali technika“, – sakė „VfB Stuttgart“ jaunimo padalinio vadovas Thomas Albeckas.
Minėtoje universiteto studijoje buvo išnagrinėti trys 6–10 metų berniukų žaidimo pavyzdžiai: kai rungtyniauja komandos po vienuolika žaidėjų, po septynis ir po keturis. Kaip paaiškėjo, žaidžiant po vienuolika ar po septynis, jauniems žaidėjams, ypač aikštės viduryje, trūkdavo kontaktų su kamuoliu, nes vyraudavo tolimi perdavimai iš gynybos į puolimą. Daug naudingiau vaikams pasirodė žaisti komandose po keturis: buvo daugiau prisilietimų prie kamuolio, daugiau smūgių, daugiau žaidimo vienas su vienu – būtent taip geriausiai tobulinama individuali technika.
Elementarus universiteto tyrimas tapo vokiškos futbolo revoliucijos akstinu. Šiuo metu „FC Köln“ jaunimo akademijos auklėtiniai 75 proc. laiko skiria žaidimo technikai. Tas pats galioja kitų klubų akademijų auklėtiniams. Normalų futbolą vienuolikėse Vokietijos jaunieji talentai pradeda žaisti tik sulaukę 15–16 metų, kai iš esmės gali daug geriau perprasti taktikos subtilybes.
Klubų entuziazmas rodo, kad vokiškos talentų auginimo mašinos sūkiai tik didėja. M. Özilas ar M. Reusas jau dabar yra pasaulinio lygio futbolininkai, bet labai tikėtina, kad tai – tik pradžia. Vokietija nusiteikusi tapti tokia talentų auginimo kalve, kurioje niekada nepritrūktų nei geležies (perspektyvių žaidėjų), nei gerų kalvių (FIFA licencijas turinčių trenerių skaičius auga geometrine progresija), nei kaitrios ugnies (klubų pajamos leidžia didinti investicijas į jaunimą).
Finansinė drausmė
2000 m. sukurta DFL, be akademijų tinklo kūrimo, turėjo ir kitą svarbią misiją – užtikrinti klubų finansinę drausmę. To įgyvendinti per vieną dieną nebuvo įmanoma, o geriausias pavyzdys – Dortmundo „Borussia“. Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje ne pagal kišenę gyvenę „prūsai“ 2005-aisiais buvo atsidūrę ant bankroto slenksčio, bet dabar, vos per aštuonerius metus, tapo didelį pelną nešančiu ir stabiliu klubu.
Kitas Vokietijos gigantas Miuncheno „Bayern“ jau 20 sezonų iš eilės (!) didžiuojasi teigiamu pajamų bei išlaidų balansu ir nuolat patenka į turtingiausių planetos futbolo klubų penketuką. Griežta kontrolė garantuoja, kad neelgetauja ir kiti Vokietijos klubai. Jei tokiu modeliu sektų ir kitų šalių komandos, UEFA vadovui Micheliui Platini net nebūtų reikėję kurti savosios finansinės drausmės („Fair Play“) koncepcijos.
Prie tokios drausmės labai prisideda „50 + 1“ taisyklė, kuri, išskyrus kelias istorines išimtis, įpareigoja, kad kontrolinis klubo akcijų paketas priklausytų jo nariams aistruoliams. Paprastai tariant, tai reiškia, jog nėra jokių Rusijos milijardierių ir arabų šeichų, kurių užmojai galėtų ateityje klubą nuvaryti į finansines kapines.
Didžiausia Vokietijos klubų finansinė atrama – aistruoliai. Bundeslygos rungtynių lankomumas auga jau ne vienus metus, o vienas rungtynes pernai stadione stebėjo vidutiniškai 45 tūkst. žiūrovų.
Tokį lankomumą garantuoja žemiausios iš Europos elitinių lygų bilietų kainos. Pavyzdžiui, bilietai į stovimas vietas Dortmundo „Westfalenstadion“ kainuoja vos 15 eurų.
„Per mažą stadioną pastatėme“, – kalbėdamas su šių eilučių autoriumi atsiduso Miuncheno gyventojas, turėdamas omenyje 2005 m. atidarytą 71 tūkst. žiūrovų skirtą „Allianz“ areną.
Be to, Bundeslyga pasirašė naują TV transliacijų sutartį, dėl kurios kasmetės pajamos padidės nuo 412 mln. iki 628 mln. eurų.
Tai reiškia dar didesnę klubų gerovę, dar palankesnes galimybes investuoti į jaunimo akademijas ir dar šviesesnę ateitį. Kitoms valstybėms lieka kuo greičiau perimti vokiečių patirtį. Kitu atveju teks ilgai ir nuobodžiai ryti kreiseriniu greičiu į priekį lekiančių „Die Mannschaft“ ir Bundeslygos klubų paliktas dulkes.
