Kitą savaitę dešimtmetį švęsiantis Vadoklių sporto klubas „Šėlsmas“ – ne šiaip kūno linijas dailinti pasiryžusių moterų sambūris. Iki tol niekam nežinomos kaimo gyventojos Europos ir pasaulio virvės traukimo čempionatuose pasiekė istorinių pergalių.
Susiėjo pajudėti
Vadokliuose ir aplinkiniuose kaimuose gyvenančios moterys, besirūpinančios savo fizine sveikata ir norėdamos dailiai atrodyti, prieš dešimtmetį susibūrė į sporto klubą „Šėlsmas“. Aktyvios vadoklietės, pedagogės, pardavėjos, namų šeimininkės, verslininkės, ūkininkės, studentės, nusprendusios kartu sportuoti, net nesitikėjo, kuo visa tai baigsis.
Kaip pasakojo klubo „Šėlsmas“ pirmininkė Giedrė Maželienė, moterims nepakako sportuoti tik sau, jos pradėjo važinėti į įvairias varžybas, siekti geresnių rezultatų.
„Įkurti klubą kilo idėja atėjus norui sportuoti, judėti. Mes šokome, žaidėme tinklinį, krepšinį, kvadratą. Bet ilgainiui supratome, kad mušinėti kamuolį nepakanka. Pradėjome važinėti į varžybas: jeigu reikia bėgti – bėgame, jeigu tenka žaisti kvadratą – žaidžiame, mes buvome visur“, –„Sekundei“ pasakojo G. Maželienė.
Tačiau moterys suprato, kad sporto aukštumų nei žaidžiant krepšinį, nei futbolą ar bėgant krosą pasiekti nepavyks, nes tam reikia ir fizinių duomenų, ir didžiulio darbo.
Kaip juokauja G. Maželienė, metai ne tie siekti profesionalių sportininkių karjeros. Tačiau kai „Šėlsmo“ narės sužinojo, kad yra tokia sporto šaka kaip virvės traukimas, atsidėjo šiam sportui.
„Supratau, kad tai skirta kaip tik mums. Pabandžiusios užsidegėme šiuo sportu. Deja, virvės traukimas – ne krepšinis ar futbolas, metodinės medžiagos apie tai praktiškai nėra, todėl mokėmės savarankiškai: pačios susiradome trenerį, važiavome į Latviją, nes šios šalies virvės traukėjų komanda yra pasaulio čempionė“, – kalbėjo sportininkė.
Nustebino pasaulį
Treniruotis sąlygų Panevėžio rajone gyvenančios moterys neturėjo. Kiekviena treniruodavosi savarankiškai, o triskart per savaitę susirinkdavo traukti virvės.
To rezultatas – trečia vieta pasaulio virvės traukimo čempionate. Iki tol nė vienai Lietuvos rinktinei nebuvo pavykę prasimušti į Europos ar tuo labiau pasaulio čempionato pusfinalį.
Tokiu rezultatu stebėjosi ne tik pačios vadoklietės, bet ir kitų valstybių, turinčių ilgametę patirtį, komandų narės. Todėl lietuvėms teko atlikti dopingo testą.
„Manau, rezultatų galima pasiekti tik tada, kai atrandi sau tinkamą ir patinkamą sporto šaką. Aišku, ir virvę traukti gali ne kiekvienas, tam reikia jėgos, ištvermės, kantrybės. O mes, lietuvės, esame tikrai ištvermingos ir kantrios“, – teigė klubo vadovė.
Vadoklietės per dešimtmetį aplankė ne vieną šalį. Pati įspūdingiausia, tolimiausia ir nesaugiausia kelionė – į Pietų Afrikos Respublikoje vykusį pasaulio čempionatą.
Kaip pasakojo G. Maželienė, lietuvės čempionatuose jausdavosi kiek keistai, nes beveik visų šalių komandos atvykdavo su treneriais, masažuotojais, patarėjais, organizatoriais ir administratoriais, o panevėžietės – lydimos tik trenerio.
„Aišku, mums būtų buvę maloniau vykti kaip tikrai komandai, nors jautėmės ir taip gerai. Jeigu virvės traukimas būtų olimpinė šaka, ir Lietuvoje mus visi pastebėtų ir tikriausiai net ant rankų nešiotų. Deja, iš olimpinių sporto šakų sąrašo virvės traukimas jau seniai išbrauktas“, – sakė vadoklietė.
Išvykti į Afriką, Švediją ar net Angliją kai kurios moterys, jeigu ne sportas, gal ir nebūtų turėjusios galimybės, kita vertus, kaip teigė „Šėlsmo“ pirmininkė, ekskursijoms laiko nebūdavo.
„Mes matydavome tiek, kiek matosi pro autobuso langą. Ačiū Dievui, pastaraisiais metais turėjome galimybę į varžybas skristi lėktuvu. Nes vykdamos autobusu į Angliją jame praleisdavome dvi paras ir iš karto tekdavo stoti prie virvės, tad kokie rezultatai gali būti“, – pasakojo G. Maželienė.
Garsina Lietuvos vardą
Virvės traukimas atrodo gana nesudėtingas sportas, nereikalaujantis specialaus pasirengimo. Tačiau, klubo pirmininkės tikinimu, nors amžius ir ne kliūtis, prie virvės stoti gali ne kiekvienas.
„Šėlsmas“ dalyvauja svorio kategorijoje iki 520 kg, todėl prieš varžybas moterims tekdavo laikytis ir dietos, o po varžybų – gydytis žaizdotas ir pritrintas rankas.
„Varžybose tekdavo atlaikyti po daugiau kaip penkiasdešimt kovų per trejetą dienų. Tarp kovų – tik kelių minučių pertrauka. Delnai būdavo kruvini ir pūslėti“, – varžybų kasdienybę atskleidė moteris.
Į čempionatus beveik visos valstybės siųsdavo savo nacionalines komandas, sudarytas iš kelių profesionalių klubų. Jų sportininkių „suolelis“ – gana ilgas, o lietuvių – tik devynios.
Panevėžio rajono gyventojos neturėjo sąlygų treniruotis, nevartojo brangių papildų. Net apavą siūdavosi pačios, nes specialūs virvei traukti skirti batai – neįperkami.
Tačiau ir tokiomis sąlygomis moterys sugebėjo pasiekti įspūdingų rezultatų ir įrodyti, kad Lietuvos vardą pasaulyje garsina ne tik krepšinis.
„Nuostabus jausmas stovėti prieš varžybas ar lipti ant pakylos su Lietuvos trispalve. Važiuodamos į Afriką buvome net plaukus savo šalies vėliavos spalvomis nusidažiusios, nors daugelis ir nesuprato, ką norėjome parodyti. Prieš kiekvieną čempionatą pasidarydavome ir specialų su lietuviška simbolika manikiūrą“, – moteriškas grožio paslaptis atskleidė sportininkė.
Laukia pamainos
Klubo „Šėlsmas“ pasiekimai virvės traukimo čempionatuose – itin aukšti šaliai, neturinčiai šio sporto tradicijų. Kaip teigė klubo pirmininkė, moterys šią veiklą apleido, nors galėtų pasiekti tikrai įspūdingų pergalių. Nuvykti į čempionatus pinigų visada skirdavo Panevėžio rajono savivaldybė, tačiau rengtis jiems reikėdavo savo lėšomis.
„Daug kas priklauso nuo pačių moterų. Jos tikrai gali pasiekti puikių rezultatų. Tuo labiau kad šios srities sporte nėra metų ribos kaip gimnastikoje ar kitoje šakoje. Kartą pamačiusi airių vyrų virvės traukimo komandą pajuokavau, kad betraukdami jie dar numirs, nes narių amžiaus vidurkis – 60 metų, bet jie užlipo ant nugalėtojų pakylos. O moterys yra ištvermingesnės, kantresnės. Tačiau, norint nuvažiuoti į varžybas, ilgą kelią reikia nueiti, neužtenka surinkti komandą ir pasitreniruoti“, – kalbėjo sportininkė.
Ji pripažino, kad šiam sportui moterys turi aukoti ne tik daugybę laiko ir energijos, bet ir šeimas, darbus. Nors auga ir jaunoji karta, bet įgyvendinti tai, ką pasiekė „Šėlsmas“, dar prireiks nemažai laiko.
„Mes pavargome. Kita vertus, gaila ir liūdna, kai pasiekusios tokių rezultatų turime viską palikti. Tikrai užleisčiau vietą jaunesnei kartai, bet jaunimui esame kol kas neįveikiamos, nors taip aktyviai ir nebesitreniruojame“, – teigė G. Maželienė.
Pasak jos, moterims labai reikalingas ir paskatinimas, ir padrąsinimas toliau aktyviai sportuoti, valdžios dėmesys.
„Reikėtų to spyrio į gerą vietą ne mums, o visiems kitiems, kad pamatytų, koks mūsų įdirbis, rezultatai. Juk mes visame pasaulyje garsiname Lietuvos vardą. Labai trūksta to paskatinimo, ne tik finansinės, bet ir moralinės paramos“, – tvirtino G. Maželienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
