Paskutinis U. Eco romanas skatina susimąstyti, kada literatūra kaip klastotė virsta tautas žudančiais dokumentais.
Kaip rašytojas pasirenka būsimos knygos temą? O gal šioji pasirenka ją užrašantį? Italų prozininkas, semiotikas, kalbos komunikacijos mokslininkas Umberto Eco daugelyje pokalbių su žurnalistais yra sakęs, kad būsimo romano medžiagą studijuoja bent kelerius metus. Naujausio U. Eco romano „Prahos kapinės“ pasakojimas sukoncentruotas į suklastotus „Siono išminčių protokolus“, kuriuos padirba pagrindinis romano veikėjas slaptasis agentas kapitonas Simonas Simoninis. Šie dokumentai žydų tautos nenaudai iš esmės pakeitė XX a. istoriją – tapo vienu holokausto atraminių tekstų.
Pirmasis atmintyje iškylantis lietuviškas U. Eco romano kontekstas yra naujausias Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ – abu kūriniai kelia žydų likimo problemą Europoje. Be to, abi knygos postmodernios. S. Parulskis, vienus traukdamas, o kitiems keldamas pasibjaurėjimą, nevengia natūralistinių vaizdų, kurie romane pasitelkiami kaip detalus ir konkretus istorinės tiesos patvirtinimas (argi skaitytojas patikėtų išgalvoto veikėjo likimu, jei šis nebūtų atskleistas detaliais aprašymais?). U. Eco „Prahos kapinės“ postmodernus kūrinys todėl, kad knyga tik iš dalies yra kūrinys – tai beveik ištisinė kompiliacija, nenurodant šaltinių ir tikintis skaitytojo erudito, kuris suseks citatų šaltinius (tai – liberalus istorinės tiesos atskleidimo būdas, leidžiantis skaitytojui balansuoti tarp tikrovės ir pramanytų įvykių ar asmenybių – viskas priklauso nuo skaitančiojo gebėjimų gilintis į intertekstus).
„Prahos kapinės“ Lietuvos skaitytojui įdomios dar ir todėl, kad čia sukuriamas personažas yra neabejotinas niekšas, pasinaudojantis visomis galiomis blogiui kurti. Lietuvių literatūroje tokių veikėjų rasti iki šiol gana keblu, nes autoriai, dažnai būdami artimi personažams, prisibijo taip eksperimentuoti su savo tamsiąja puse. U. Eco, pripažindamas, kad sukūrė paskutinį savo romaną, nevengia keistokos paralelės: jei istorijos kūrėjai niekšai, tai ar istorijos kaip pasakojimo kūrėjas rašytojas – taip pat niekšas? Juk ir Simoninio, ir daugelio kitų rašytojų tikslas – klastoti tikrovę, daryti pramaną įtikinamą.
U. Eco išteisina rašytojus sukurdamas tikrų įvykių pasakojimą su vieninteliu išgalvotu protagonistu, kuris, paradoksalu, ir yra pasakotojas. Taigi, niekšas yra ne „Prahos kapinių“ autorius, o susidvejinęs pasakotojas, kuris rašydamas dienoraštį išsivaduoja iš savo vidinės kančios ir pasiekia netikėtą efektą (romane gausu sąsajų su XIX a. pabaigos psichoanalizės gimimu), kai dienoraštis ne fiksuoja tikrovės įvykį, o jį sukuria.
Dienoraštis – aukščiausia autoriaus savęs klastojimo forma. Juk iš prigimties istorinė tiesa neturi tvarkos, logikos, tikslo. Šias savybes ji įgauna tik tuomet, kai virsta visada bent iš dalies suklastotu pasakojimu. Taigi U. Eco galutinai pakerta pasitikėjimą istorinio vyksmo objektyvumu (Vakaruose tai nenauja, bet Lietuvos humanitariniame lauke ši idėja dar tik perimama ir pritaikoma – ar ne todėl tokios karštos diskusijos dėl lietuvių istorinių romanų?).
Visgi pagrindinį klausimą U. Eco palieka atvirą: kada literatūra kaip klastotė virsta tautas žudančiais dokumentais? Kada pagražintas, taisyklingas pasakojimas Simoniniui yra tik saviraiška, o kada – žaidimas žmonių gyvybe? Pagaliau – ar literatūros tikslas tuomet nėra žudyti? Tarp šių kraštutinumų balansuoja rašytojo karjerą baigiantis U. Eco, jo romano pasakotojas bei veikėjas Simoninis.
