Fotografui Gediminui Žilinskui bent kartą per tris mėnesius būtina ištrūkti svetur, kad atsiribotų nuo rutinos ir pažvelgtų į savo gyvenimą iš šalies.
Vos įsėdus į lėktuvą laikas sustoja, grįžta mintys apie tikruosius tikslus, vertybes, prioritetus, kuriuos į užmarštį buvo nugramzdinusi kasdienybė. „Kelionėse įsijaučiu į kitos šalies kultūrą, gyvenimo ritmą, stengiuosi prisiliesti prie vietinių buities arba, kaip sakau, pavogti dalelę kitų būties, kad geriau pažinčiau savosios esmę“, – sako fotografas.
Miestas: Niujorkas, Jungtinės Amerikos Valstijos
Pirmą kartą atsidūręs dangoraižių džiunglėse, kuriose betoniniai pastatai, rodos, susiliečia su dangumi, netenki amo. Nepakartojama architektūra, plačios gatvės, margaspalvė minia – Niujorko nesulyginsi su jokiu kitu pasaulio miestu. Pasigrožėjęs „Empire State“, „Trump“ bokštais randi unikalių loftų senosiose Manhatano gamyklose, industriniuose kvartaluose susispietusių šiuolaikinio meno galerijų, savitą Soho, Tribekos rajonėlių aurą. Vakarinėje 10 ir 11 aveniu dalyje – atskira galerijų respublika. Kiekvieną ketvirtadienį ir penktadienį čia vyksta mažiausiai dvidešimt parodų atidarymų. Įsivaizduokite, koks meno judėjimas…
Daugiakultūriame didmiestyje užklydęs į vieną rajoną atsidursi kinų bendruomenėje, į kitą – italų, per valandą metro pasiekęs Bruklino „Brighton Beach“ besitelkiančią rusų išeiviją pasijusi lyg Maskvoje. Didysis obuolys – vienas kosmopolitiškiausių miestų, bet čia esi laisvas puoselėti gimtąją kultūrą, išlikti savimi, būti kitoks, originalus. Vis dėlto Niujorke praleidęs pusę metų supratau, kad ten gyventi negalėčiau. Įpratusį prie jaukių Vilniaus parametrų, megapolio spūstys ir atstumai vertė nuolat bėgti, o tai vargino.
Architektūra: Antoni Gaudi pastatai, Barselona, Ispanija
Antoni Gaudi kūriniai pavertė Barseloną architektūros paminklu. Vilniuje gyvename tarp stačiakampių statinių, o nuo šio Ispanijos miesto formų įvairovės akys raibsta. Nuostabiausia tai, kad visi jie yra ne tik architektūros šedevrai, bet ir praktiškai naudojami privatūs ar visuomeniniai objektai. Važinėdamas dviračiu (supratau, kad tai geriausiai būdas pažinti Barseloną) tarsi jauti, kaip architektas per savo kūrinius bendrauja su žmonėmis, įkvepia, bent jau mane tai tikrai, pažvelgti į pasaulį kitaip, inspiruoja kurti. Manau, kad Barselona laikosi ant A. Gaudi, daugelis svetimšalių čia atvyksta dėl jo kūrinių.
Gatvė: „Malecón“, Havana, Kuba
Kiekviena Havanos gatvė unikali, tačiau „Malecón“, jungianti miestą su vandenynu, – nepakartojama. Ji – tarsi gyvybės kupinas molas: šėlstant Atlantui bangos ritasi tiesiog ant šio prospekto. Vietiniai juokiasi, kad tai pats geriausias būdas nusiplauti transporto priemonę. Išpuoselėti ryškiaspalviai senoviniai amerikietiški automobiliai yra viena iš „Malecón“ puošmenų. Sėdėdamas ant suoliuko gali stebėti vandenyno panoramą, vakare – nuostabius saulėlydžius, margaspalvius praeivius, žvejus, įsimylėjėlių poreles, senamiesčio architektūrą, taip pat stilingas mašinas, kuriomis vietiniai mėgsta pasipuikuoti lėtai pravažiuodami „Malecón“ gatve, naująjį miestą jungiančią su senamiesčiu. Romantiškesnės gatvės iki šiol nemačiau.
Gamta: Santorino sala, Graikija
Pirmą kartą į Santoriną atplaukiau poilsiaudamas Kretoje, kaip turbūt elgiasi dažnas turistas, tačiau buvau tikras, kad per dieną geriausiu atveju apibėgsiu keletą baltų namukų gatvelių ir liksiu daug ko nepamatęs. Kitą kartą atvykau čia savaitei. Supratau, jog nuotraukose matomas baltais pastatais nusėtas peizažas – tik Santorinio fasadas. Visa kita reikia atrasti. Ypatingą jausmą kelia žinojimas, kad ši sala stūkso ant veikiančio vulkano. Aplink jį ant Egėjo jūros skardžio it kregždžių lizdai išsidėstę balti namukai su ūmai kylančiomis ir besileidžiančiomis gatvelėmis. Įsivaizduokite per savo namo stogą einantį kelią… Aukštaskardžiame Santorine jautiesi lyg sklendžiantis paukštis.
Naktinis gyvenimas: Mikono sala, Graikija
Už trijų valandų keltu nuo Santorino nutolusi salelė dieną gali pasirodyti panaši į kaimynę: pakrantę nugulę balti pastatai, nuostabūs paplūdimiai, unikali vėjo malūnų panorama. Mikono sala dar vadinama graikų Ibisa – linksmybių, vakarėlių, homoseksualų ir Europos turtuolių oaze. Dieną čia gali mėgautis ramiu, saulėtu poilsiu, o tikrasis salos veidas išryškėja sutemus. Juodo nakties dangaus fone šviečia balta senamiesčio architektūra – banguojantys, suapvalintų formų namukai, dekoruoti moliu. Trijų–penkių metrų aukščio miniatiūriniai pastatai, atrodantys tarsi žaisliniai, sujungti vienas su kitu be jokio tarpelio, pagražinti žydinčia ryškiaspalve augmenija. Jie verčia suabejoti, ar esi pasakoje, ar realybėje. Klaidžioji apšviestų senamiesčio gatvelių labirintais po juodo dangaus skliautu ir užmiršti viską aplink.
Reginys: Stebuklingas „Montjuïc“ fontanas, Barselona, Ispanija
Tai gražiausias muzikinis fontanas, kokį esu matęs, ir apskritai vienas įspūdingiausių reginių, įstrigusių atmintin iš kelionių. „Montjuïc“ kalvos papėdėje, šalia Ispanijos aikštės ir Nacionalinio Katalonijos meno muziejaus, 1929 m. menininko Carleso Buïgo sukurtas didingas šviesos, spalvų, garso ir šokančio vandens reginys atviras visiems miesto svečiams. Poros valandų vaizdo, garso ir pojūčių šou suburia prie fontano įvairiatautę minią: vieni filmuoja, kiti fotografuojasi, treti medituoja užhipnotizuoti nepaprasto grožio.
Stebuklingam Barselonos fontanui konkurencingas reginys – Venecijos karnavalas, kurio metu miestas tampa kaukėtos minios maskaradu. Tiesą sakant, kitokios Venecijos nemačiau ir neįsivaizduoju jos, neužlietos karnavalo linksmybių bangos.
Šventovė: Gulinčio Budos šventykla („Wat Pho“), Bankokas, Tailandas
Didžiulę šventyklą, vieną seniausių mieste, puošia milžiniška Budos skulptūra (45 metrų ilgio ir 15 m aukščio). Stovint šalia atrodo, kad šis šventas bronzos kalnas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kad ir kaip banalu sakyti, tačiau vos palietęs Tailando žemę pajunti ore sklandančią budistinę ramybę. Ši dar labiau sutirštėja milžiniškoje „Wat Pho“ šventyklos teritorijoje – lyg pradedi lengviau kvėpuoti. Nesakau, kad ten būdamas patyriau budistinę ekstazę, bet vis dar veikiančios šventovės aplinka ir besimeldžiančių žmonių minia nuteikia atitinkamai. Mane, kaip keliaujantį fotografą, kuo toliau, tuo sudėtingiau nustebinti, tačiau tokiai didybei sunku likti abejingam. Gulintis Buda man pasirodė įdomus ne tik kaip meno kūrinys, bet ir kaip visuotinis pamaldumo simbolis.
