Kitąmet sukaks dešimtmetis, kai privatizavus Lietuvos kino studiją (LKS) iš valstybės rankų išsprūdo ir visi joje buvę kino archyvai. Kada šioje ir kitose mįslingose lietuviško kino peripetijose jau bus galima dėti tašką, Lietuvos kino centro direktoriaus Rolando Kvietkausko klausė IQ.
– Ar lietuvišku kinu pasaulyje labiau domimasi kaip egzotiška galimybe papildyti kurio nors festivalio programą, ar jis atrodo patrauklus ir komerciškai?
– Šiandien galime kalbėti apie vieną filmą, kurio pardavimo agentė yra tarptautinė bendrovė. Tai visiems gerai žinoma „Aurora“ – konkretus pavyzdys, kad lietuviškas kinas įdomus ir komerciniu atžvilgiu. Be abejo, daugiau lietuvišku kinu domimasi kaip įvairių festivalių programų dalimi. Mūsų interesas yra skatinti lietuviško kino pristatymą, to nepriešinant ir su komercine nauda. Geras kinas gali būti ir parduodamas. Kita vertus, žinome, kad, pavyzdžiui, dokumentika sunkiai skinasi kelią visame pasaulyje.
Neseniai gavome kultūros kanalo ARTE atstovų užklausą. Jie domisi lietuvišku sovietmečio kinu, svarsto apie to laikotarpio kino pristatymą. Tad kino paveldas tikrai sulaukia dėmesio.
– Kadangi užsiminėte apie kino paveldą, gal galite padėti tašką LKS archyvo istorijoje? Ar iš tiesų visas kino studijos archyvas šiandien ir fiziškai, ir juridiškai tebėra privačiose rankose?
– Taip. Tačiau taško padėti negaliu, nes ši istorija įžengė į kitą etapą. Kultūros ministerija yra gavusi bendrovės „Lietuvos kino studija“ pasiūlymą perimti turtines filmų teises su tam tikromis sąlygomis. Dabar šį klausimą svarsto Kultūros ir Ūkio ministerijos, vėliau jis bus teikiamas svarstyti Vyriausybei. Manyčiau, kad susitarti pagrindas yra. Tokiu atveju visos turtinės teisės pereitų valstybei, kuri ir privalo rūpintis savo paveldu plačiąja prasme. Paradoksalu, kad didžioji, vertingoji kino paveldo dalis turtiškai valstybei nepriklauso.
– Ar tam perdavimui keliamos finansinės sąlygos?
– Ne. Pasiūlymas yra ekonominis, nukreiptas į bendrovės veiklos reguliavimą, jos ateitį. Dabartinis reguliavimas, bendrovės nuomone, nepagrįstas, atsižvelgiant į šių dienų ekonomines realijas.
– Prieš pusmetį interviu IQ minėjote, kad ketinama parsigabenti Maskvoje esančių lietuviškų filmų kopijas. Kaip sekėsi tai įgyvendinti?
– Šiemet Maskvoje susitikau su valstybinio fondo generaliniu direktoriumi. Galiu pasakyti, kad galimybė bendradarbiauti ir gauti LKS sukurtų filmų kopijas yra. Lieka finansinių galimybių klausimas. Kino kopijų pagaminimas visgi turi savo kainą, nors šiandien ji mums gana palanki.
– Apie kiek sovietmečiu kurtų filmų kopijų kalbama?
– Prieš imdamasi kalbėti apie juostų grąžinimą Kultūros ministerija paprašė ekspertų pasiūlyti, nuo ko reikėtų pradėti. Buvo parengtas 15 filmų sąrašas, bet tai, be abejo, tik pradžia. Maskvoje likę originalai filmų, kuriuos kurti buvo užsakoma LKS. Dideli projektai dažniausiai ir būdavo įgyvendinami finansuojant Maskvai, nes net ir tais laikais kinas buvo brangus menas. Vėlesniuose etapuose kalbėsimės ir su kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis dėl kopijų grąžinimo. Tačiau, be abejo, ir Lietuvoje yra likę nemažai kino paveldo, pavyzdžiui, jis saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.
– Kokia viso gausaus lietuviško kino paveldo dalis šiandien yra mūsų valstybės rankose?
– Nesiimčiau sakyti. Esama atvejų, pavyzdžiui, kai valstybės archyve yra kino juosta, bet nėra garso takelio. Arba turime kopiją, bet ji buvo naudojama rodyti ir tapo blogos kokybės, o originalas – tik Maskvoje. Ne visais atvejais atlikta ir analizė, kiek, kur, ko ir kokios kokybės saugoma. Šiame kontekste mūsų laukia tikrai daug darbo.
– Lietuvos kino centras yra pagrindinė institucija, skirstanti valstybės finansavimą kino menui. Jau suformuota ir Kino taryba, kuri vertins paraiškas ir teiks rekomendacijas dėl finansavimo. Kaip sekėsi ją suburti tokioje mažoje rinkoje, kur visi vieni kitus pažįsta ir neišvengiamai yra veikiami simpatijų, antipatijų ar siejami bendro darbo patirties?
– Maždaug mėnesį skyrėme konsultacijoms su kino bendruomene. Diskutavome, kaip jos atstovai įsivaizduotų tarybos darbą, ko tikėtųsi. Be abejo, galutinis sprendimas neapsiėjo be kompromisų. Tačiau manau, kad šis laikas buvo labai naudingas mūsų centrui ir kino bendruomenei stengiantis dirbti kartu.
Įstatymas įpareigoja kino taryboje matyti kino gamintojus, vertintojus ir kūrėjus. Iš karto nusprendėme, kad net mūsų Kino centro deleguotas tarybos narys negali būti Kino centro darbuotojas. Taip pat pavyko sutarti, kad įvairios su kinu susijusios asociacijos galėtų tik pasiūlyti kandidatus, bet ne juos deleguoti. O galutinę ekspertų tarybą iš pasiūlytųjų sąrašo suformuoja Kino centro direktorius.
Noriu tikėti, kad atrinkta profesionalų komanda padės sukurti pasitikėjimo atmosferą. Galime turėti įvairių teorinių modelių skaidrumui užtikrinti, bet pasitikėti vertintojais labai svarbu. Projektų vertintojai juk rinksis iš gerų projektų. Ir likę už brūkšnio nebūtinai bus blogi projektai. Šie sprendimai bus pagrįsti tam tikra logika, kurią reikės paaiškinti viešai: ar siūlant finansuoti norėta palaikyti žanro įvairovę, ar kuo platesnį kūrėjų būrį, ar tematikos įvairovę. Manau, tai brėš ir kryptis, kurlink juda lietuviškas kinas.
– Visgi – ar tarybos nariai yra prisiėmę kokių nors faktinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, nedalyvauti naujuose kino projektuose kadencijos metu?
– Su kino bendruomene svarstėme dvi alternatyvas: suteikti galimybę nusišalinti tarybos nariui, svarstant su juo susijusį projektą, arba išvis neremti projektų, su kuriais susijęs tarybos narys. Pasirinkta antroji, griežtesnė, alternatyva. Tad tarybos narys negali pats teikti projekto, taip pat negali tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant kitos organizacijos pateiktą projektą.
– Kaip vieną centro tikslų esate įvardijęs didinti lietuviško kino prieinamumą. Kur glūdi šios problemos šaknys? Kodėl turime laukti specialių programų, festivalių, kad pagaliau pamatytume tai, kas sukurta Lietuvoje?
– Pirmiausia tai yra pasiūlos klausimas. Vienas mūsų tikslų yra sukurti kritinę Lietuvos kino pasiūlos masę. Jei per metus galime apsilankyti vos vienoje premjeroje, vargu ar verta kalbėti apie didingus siekius ir visavertį šios meno srities gyvavimą. Antra problema – Lietuvoje nėra efektyviai veikiančio kino teatrų tinklo. Šalyje yra tokių vietovių, iš kurių jaunuoliai atvyksta studijuoti į Vilnių ar Kauną, niekada nebuvę kino teatre. Reikėtų dėti daugiau pastangų, kad ir regionuose atsirastų galimybė matyti kiną ne tik televizoriaus ar kompiuterio ekrane.
– Tačiau yra daugybė kad ir Šarūno Barto filmų, kurie nerodyti nei Vilniuje, nei Kaune, nors kino teatrų čia pakanka?
– Taip, ši problema yra, ir mūsų Kino centras ją spręs. Per savo kadenciją sieksiu, kad pats Kino centras turėtų kinoteką, kur būtų galima pamatyti lietuviškų filmų. Tai palengvintų ir mūsų kino sklaidą užsienyje, nes galėtume keistis programomis su analogiškomis kitų šalių institucijomis. Be to, kitąmet ketiname įgyvendinti bandomąjį projektą, kuriuo bus remiamas autorinis kinas. Juk kiekvienas toks seansas turi ir savo kainą. Manau, užmezgus partnerystę su kino teatrais situacija turėtų kiek keistis. Šiandien kino sklaida Lietuvoje nėra tokios būklės, kokios galėtų būti, net ir su esamais ištekliais.
