Operos solistas Edgaras Montvidas turi galimybių pamatyti begalę pasaulio stebuklų. Jo profesija įgalina daug keliauti, išvysti, žavėtis, lyginti. Dainininko darytų nuotraukų kolekcijoje – vaizdai, įamžinti įvairiausiuose Žemės kampeliuose, o atminties dienoraštyje įrašyti prisiminimai nuspalvinti asmeniniais potyriais ir jausmais.
Viešbutis: „La Pause“ Maroke
Dykumoje netoli Marakešo įsikūręs „La Pause“ tiksliai atitinka pavadinimą – pauzė. Jame nėra elektros (vakare uždegama šimtai žvakių, o karštą vandenį gamina saulės energija), tolumoje banguoja Atlaso kalnai. Viešbutyje sustojęs laikas suvaržo ir lankytojų skubrumą. Čia prieš keletą metų praleidau bene mistiškiausią ir romantiškiausią naujametinę naktį!
Paplūdimys: Whitsunday salos Australijoje
Tai tikrai rojaus kampelis Žemėje. Paplūdimio smėlis, kurio pagrindinė sudedamoji dalis – silicis, yra labai baltas ir nepaprastai smulkus. Dėl pastarosios priežasties nepatartina ten neštis jokių vaizdo kamerų ar fotoaparatų, mat jie gali nepataisomai sugesti smėliui patekus į prietaiso vidų.
Į šį salyną, įsikūrusį Didžiojo barjerinio rifo širdyje, nenusigausite jokiu kitu transportu, tik sraigtasparniu ar laiveliu. Čia negalima likti nakčiai ir nėra jokių pastatų – tik atogrąžų pakrantė: baltas smėlis, mėlynas dangus, jūra, aplink kojas plaukiojantys mažieji rykliukai (jie labai drovūs ir visai nekanda) ir tu! Jūroje plaukioti galima tik vilkint specialų kombinezoną, mat vandenyje taip pat gyvena nykščio dydžio medūzos, kurių nudilginimas gali baigtis mirtimi.
Maistas: Kioto turgus Japonijoje
Daugybę restoranų esu aplankęs, ragavęs įvairiausių kultūrų virtuvės šedevrų, tačiau man nepaprastą įspūdį paliko Kioto maisto turgus Japonijoje. Nematyti patiekalai, gal milijonas žuvies rūšių ir kitų skanumynų. Tiesiog vaikščiok, uostyk, ragauk ir aikčiok!
Gatvė: Kybartai, Kaunas, Vilnius, Europa
Gatvė man asocijuojasi su labai asmeniška patirtimi, nostalgija, sentimentais. Tai vieta, kuria vaikas būdamas ėjau į mokyklą. Mažame Kybartų miestelyje lankiau pirmąją klasę, į pamokas tekdavo eiti porą kilometrų. Pamenu, žingsniuodamas nuosavų namų gatve žiūrėdavau į langus ir mintyse rašydavau pažymius už gražiausiai papuoštą kiemą, užuolaidą, patį namą.
Kaune mokiausi Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija), išskirtine šio miesto gatve pavadinčiau Laisvės alėją, kurios kiekvieną plytelę buvau ištyrinėjęs, o Vilniuje – Senamiestį. Čia prabėgo gražiausi mano studentavimo metai. O dabar… Tapau gal dar ne pasaulio, bet tikrai Europos piliečiu ir mano gatvės pasidarė labai ilgos.
Muzikos kūrinys: Jules’io Massenet opera „Verteris“
Vienas vaidmenų, suaugusių su mano asmeniu, ir muzika, nuo kurios, kad ir kiek klausyčiau, šiurpsta oda, – Jules’io Massenet opera „Verteris“. Šį vaidmenį atlikau ir vėl su Vilniaus miesto opera suvaidinau kovo mėnesį. Truputį pasigirsiu – 2009 m. už jį buvau apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Sunku būtų įvardyti visus išgyvenimus, patiriamus dainuojant, repetuojant šią operą, mokantis vaidmenį. Tegaliu pasakyti, kad tuomet galvoju: Dieve, koks aš laimingas, kad dirbu šį darbą, esu dainininkas ir galiu atlikti tokį fantastišką kūrinį.
Kraštovaizdis: Langedoko regionas Prancūzijoje
Vasarnamyje Langedoko regione Prancūzijoje po dienos darbų įsipylęs stiklą viskio mėgstu žiūrėti į tolį. Saulėlydžiai nepakartojami – tarsi kas ant melsvos staltiesės būtų išpylęs rožinio vyno butelį. Čia neturiu nei televizoriaus, nei radijo, internetas neveikia, o mobilusis – tik palypėjus aukščiau į kalnelį, tad tokioje vietoje leidžiu sau pabūti absoliučiu romantiku…
Pastatas: Norvegijos nacionalinė opera.
Man labai įdomus pasirodė Norvegijos nacionalinės operos pastatas Osle. Tarsi virš vandens iškilęs didžiulis laivas. Tai didžiausias šios šalies kultūrinis pastatas. Vasarą kultūros mylėtojai nesunkiai gali užkopti ant jo stogo ir klausytis muzikos, atliekamos ant vandens laive, o žiemą tai puiki vieta lavintis snieglenčių sporto mėgėjams. Šis statinys, sakyčiau, yra lyg norvegiškas Sidnėjaus operos prototipas, bet ne architektūrine prasme, o kaip lengvai atpažįstamas, svarbus socialinis ir kultūrinis simbolis.
Koncertų salė išmušta ąžuolo plokštėmis, tad įspūdis labai šiltas, o kaip solistas galėčiau pasakyti, kad joje – itin puiki akustika. Pagrindinis šviestuvas, rankomis pagamintas iš 5800 krištolinių dalių, primena didžiulę saulę. Orkestro duobė yra žemiau jūros lygio. 2008 m. pastatas apdovanotas Pasaulio architektūros festivalyje Barselonoje, 2009 m. – prestižiniu Ludwigo Mieso van der Rohe’s prizu kaip geriausias šiuolaikinės Europos architektūros pavyzdys.
