Animatorius Tomas Mitkus, aštuonerius metus mokęsis užsienio universitetuose, į Lietuvą grįžo su mintimi kurti savo šalies animacijos industrijoje. Pirmiausia jam reikėjo ištirti, ar tokia apskritai yra. Apie savo atradimus ir nuostabas T. Mitkus pasakojo IQ.
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje skaitysite paskaitą apie verslo pristatymo principus (pitch). Kodėl pasirinkote šią temą?
– Jei kino kūrėjai ateina pas verslininką dėl finansavimo, reklamos ar panašiai, jis dažniausiai, vadovaudamasis stereotipais, pasakys „ačiū, ne – kino projektas dar niekada neatsipirko, žiūrovų būna mažai, tad man net neapsimoka dėti reklamos“… O tai, kad pas mus gali pinigų pritraukti tik gerai užpildęs paraišką, o ne įtikindamas, kad tai verta, mus labai apgauna. Vakaruose – atvirkščiai. Po Europos kino forumus važinėjama su verslo planu (pitch bible), turinčiu įrodyti du pagrindinius dalykus: visų pirma aš, kaip projekto pristatytojas, suprantu, kaip viskas vyksta, ir sugebėčiau tai įvykdyti; antra, mano idėja gera ir žinosiu, kaip geriausiai ją įgyvendinti.
Pamenu, studijuojant Didžiojoje Britanijoje mums vis kaldavo, jog gali turėti kad ir pačią geriausią pasaulyje animacijos idėją, bet jei nesugebėsi ja įtikinti, ji liks stalčiuje. Taškas. Jokių „bet“, jokių „nebent“. Lietuvoje daugeliui atrodo, kad jų produktas yra nerealus, siužetas fantastiškas, ir todėl kas nors turi tai pats pastebėti ir įdėti savo milijoną. Verslo pristatymas nėra prabangos dalykas, tai būtinybė. Savo studentams sakau, kad turime atsisakyti žodžio „rėmėjas“, nes niekas nenori deginti savo pinigų šiaip sau. Reikia, kad tai būtų invensticija, o tas, kuris pristato savo produktą – filantropas, teigiantis, jog iš to pasiūlymo jis gaus kur kas mažiau naudos nei investuotojas. Pas mus tokio suvokimo lūžis kol kas sunkiai, bet vyksta.
– Įsteigęs savo studiją Lietuvoje „Studio Mitkus“, kūrėte kadruotes (organizuota filmo kadrų seka, norint sudaryti išankstinę vizualizaciją – IQ) filmui „Tadas Blinda. Pradžia“. Tai buvo vienas pirmųjų lietuviškų filmų, besiremiančių jomis. Papasakokite, kokia ekonominė ar kūrybinė kadruočių nauda?
– Iš užsienio į Lietuvą grįžau galvodamas, kokią gerą specialybę turiu, bet čia supratau, kaip iš tiesų sunku įtikinti lietuvius režisierius, pavyzdžiui, kad kadruotės yra ekonominis, o ne kūrybinis sprendimas. Vakaruose jos naudojamos norint dirbti kuo efektyviau, bet išlaikyti ir kūrybiškumą. Kadruotės leidžia tikrinti kompoziciją, vaizdo seką ir montavimo ritmą. Kitaip tariant pasitikrinti, ar tiksliai ekrane bus iškomunikuojama režisierius idėja vietoj galvojimo, kur čia pastačius kamerą, kai aikštelėje dirba 70 žmonių ir jiems dega laikas bei pinigai.
Pavyzdžiui, amerikiečiai kuria tik animacijos kadruotes, bet ne pačią animaciją: per daug brangu, be to, tai laikoma ne kūrybiniu, o techniniu darbu. Kadruotės paprastai siunčiamos į Pietų Korėją arba į Indiją. Vienintelė studija, kuri imdavosi pačios animacijos gamybos, buvo „Disney“.
– Kokį animacijos potencialą ir vaidmenį – kūrėjų ar gamintojų – matote Lietuvoje?
– Animacijos potencialas Lietuvoje niekada nebuvo problemiškas, tas pats yra visoje Europoje. Mano bendrakursio dėdė buvo vienas pagrindinių „Simpsonų“ prodiuserių, tad mes visą laiką išgirsdavome įdomiausių paskalų. Pavyzdžiui, kad 50–60 proc. visų darbuotojų sudaro ne amerikiečiai. JAV neturi jokių nacionalistinių problemų, nes talentingus žmones susirenka iš kitur. Daugiausia iš Europos. Azijiečiai yra puikūs vykdytojai, o Europa – talentų kalvė.
Lietuva – ne išimtis. Čia kūrėjų netrūksta, tik jie yra tikrai prasti verslininkai. Menininkai tarsi pamiršta, kad kultūrinis produktas turi būti matomas, kuriamas ne sau, o kitiems. Jeigu tu neįtikini kitų, kad jie turi tavo produktą pamatyti (jiems bus ne kančia, o malonumas), savo pirmąją kovą jau pralaimėjai. Pas mus vyrauja keistas manymas, kad komercinis projektas iš esmės yra blogas, o bet koks nepripažintas kenčiantis menininkas yra geras. Apskritai Lietuvoje susidaro įspūdis, kad meno sampratą formuoja ekspertai, o ne žiūrovai.
– Gyvename vizualinės kultūros amžiuje, tačiau ar lietuviai moka naudotis vaizdu? Gal žodinė kultūra Lietuvoje vis dėlto stipresnė?
– Faktas tai, kad vaizdas Lietuvoje efektyviai dar nevaldomas. Vakaruose galvojama, kaip su mažiausiomis laiko, investicijų, kitų šaltinių sąnaudomis pasiekti maksimalų rezultatą, tačiau Lietuvoje to nėra. Daug problemų kyla iš švietimo sistemos, nors ir visų bėdų jai nesuversčiau. Pats būdamas dėstytojas priėjau prie išvados, kad savo studentus vargiai norėčiau įdarbinti savo studijoje, nes žinau, jog jie neturės visų žinių, kurių čia reikės. Universitete dėstytojai dažniausiai būna akademikai karjeristai, patys nedirbę kūrybinėse industrijose, todėl negali studentams suteikti naudingiausių žinių, kaip viskas vyksta iš tiesų. Todėl nenuostabu, kad efektyvaus kūrybinio proceso tikėtis sunkiau.
– Kokią animaciją, tradicinę ar kompiuterinę, kuriate savo studijoje?
– Baigiau tradicinės animacijos bakalaurą ir kompiuterinės magistrą. JAV dirbau su pastarąja, bet į Lietuvą grįžau ketindamas dirbti su tradicine animacija. Atsisakėme piešti ant popieriaus, nors ir toliau piešiame ranka.
Jei pieštume ant popieriaus, mums reikėtų papildomo žmogaus, kuris tuos lapus skenuotų, sugaištume daug laiko, sunaudotume daug popieriaus ir būtų daug bereikšmio darbo. Tai labai ekonomiškai neefektyvus būdas.
– Pastarasis jūsų mokslinis straipsnis – „Komiksai Lietuvoje: nepanaudotas komunikacinis ir edukacinis įrankis“. Kur slypi šio nepanaudojimo problema?
– Dažniausiai dirbu preprodukciniame kūrybiniame etape: tai reiškia visų galimų problemų numatymą dar prieš joms atsirandant. Todėl prieš pradėdamas paišyti norėjau suprasti, kokia čia, Lietuvoje, situacija. Parašiau mokslinį straipsnį ir išsiaiškinau: Lietuvoje komiksų kultūra yra, tik vyrauja didžiulis ir neteisingas stereotipas, kad jie skirti vaikams. Sužinojau, kad buvo vienuolika komiksų bandymų, daugiausia istorinių, tačiau jie visi buvo komercinės nesėkmės. Tikslinė auditorija buvo ne tik neįtikinta pirkti, bet ir nesupažindinta su produktu. Padariau apklausą ir ji parodė, kad apie 80 proc. respondentų nebuvo net girdėję apie lietuvių autorių išleistus komiksus. Vadinasi, problema ne komiksai, o rinkodaros planas.
– Koks mėgstamiausias jūsų animacinis filmas?
– Tradicinės animacijos – be jokios konkurencijos „Liūtas karalius“. Neįtikėtinai paveikus filmas, puikiai išplėtota tragiška istorija. Tikra animacijos klasika. O kompiuterinės – „Šrekas“, kuriuo sugebama pasišaipyti iš visko.
Iš esmės animacija yra supaprastintas pasaulis. Geri animaciniai filmai sugeba į tą supaprastintą variantą įdėti daug pasakančios informacijos.
