Kad dvigubos pilietybės institutas Europoje darosi vis liberalesnis, parodė šių metų gegužės 9 d. Latvijos parlamento įteisinta dviguba pilietybė. Tačiau Lietuvoje sprendimų dar teks palaukti.
Latvija prisijungė prie 20 ES valstybių, kuriose, pasak Seimo Teisės ir teisėtvarkos pirmininko Juliaus Sabatausko, siauresne ar platesne apimtimi pripažįstama dviguba pilietybė ir matomos dvigubos pilietybės įteisinimo tendencijos.
Šalyje kaimynėje šis pilietybės įstatymas buvo rengtas dvejus metus, Lietuvoje apie reikalą plėsti tokio įstatymo ribas kalbama dar seniau – nuo 2006-ųjų lapkričio 13 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai. Nuo tos dienos nueitas nemažas kelias, ir šiandien nesutariama ne dėl būtinybės išplėsti Pilietybės įstatymo ribas, bet kaip reikėtų tai padaryti.
Nors klausimas dėl pilietybės Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos, posėdžiavusios Seime gegužės 7–10 d., buvo įtrauktas tik į antros dienos dienotvarkę, apie jį prabilta vos posėdžiams prasidėjus, ir net du kartus. Į nuo 2007 m. balandžio 19 d. Seime nuolatine tapusios komisijos, kurią sudaro 10 parlamentarų, atstovaujančių visoms šiuo metu Seime esančioms frakcijoms (pirmininkė Ona Valiukevičiūtė), ir 10 PLB atstovų (pirmininkas Jonas Prunskis), narius kreipęsis Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, rodos, skubėjo ištiesti alyvos šakelę – jis užtikrino, jog Seime ne tik dedamos pastangos išplėsti dvigubos pilietybės ribas, bet kad kaip tik šiomis dienomis visos frakcijos ketina pasirašyti bendrą memorandumą dėl dvigubos pilietybės įteisinimo.
Iškart po Seimo pirmininko kalbėjusi PLB valdybos pirmininkė Danguolė Navickienė pabrėžė, jog PLB niekada nepasisakė remianti referendumą, kad tai pernelyg rizikinga, todėl jį reikėtų rinktis pačiu blogiausiu atveju, taip pat PLB siūlo ieškoti kitokių teisinių priemonių, kaip Lietuvoje įtvirtinti dvigubos pilietybės institutą.
Kaip pabrėžė komisijos narė, Kanados Lietuvių bendruomenės pirmininkė Joana Kuraitė-Lasienė, didelis laimėjimas yra tai, kad šiandien jau visi sutinka, jog reikia išplėsti šiuo metu egzistuojančio Pilietybės įstatymo ribas, kad jos apimtų ir bent dalį po 1990 m. kovo 11 d. kitos nei Lietuvos pilietybę priėmusių lietuvių. Tačiau lieka neatsakyta į itin svarbų klausimą: kokiu keliu eiti?
Gegužės 8 d. popietinėje sesijoje Lietuvos pilietybės klausimu kalbėję Seimo Teisės ir teisėtvarkos pirmininkas J. Sabatauskas, Seimo Konstitucijos komisijos pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė, komisijos narė Regina Narušienė, signataras Liudvikas Narcizas Rasimas iš esmės pasisakė už vieną iš dviejų dar posėdžių pradžioje nužymėtų kelių – privalomojo referendumo (Seimo) ir kitokių teisinių galimybių ieškojimo (PLB). Referendumo siūlymą palaikantis Seimo narys J. Sabatauskas pabrėžė, jog po KT išaiškinimo neliko abejonių, kad vienintelis būdas Lietuvoje įteisinti dvigubos pilietybės institutą – referendumu pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį.
Iki šios dienos šalyje buvo surengta 11 referendumų, iš kurių 5 pavyko, o 6 – ne. Ir nors teoriškai yra vilties, kad referendumas dėl pilietybės galėtų pavykti, PLB atstovai pastebi, jog problema yra ta, jog referendumas, kuriame būtų sprendžiamas Lietuvos pilietybės klausimas, turi būti privalomas. Pagal privalomojo referendumo įstatymą, tokiame referendume turi dalyvauti daugiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių; sprendimas laikomas priimtu tik tada, jeigu pasiūlytai formuluotei pritarė daugiau kaip pusę rinkimų teisę turinčių, o ne referendume dalyvavusių, piliečių. Pasak PLB atstovės, konstitucinės teisės žinovės R. Narušienės, kiekvieną kartą vis mažiau rinkėjų dalyvaujant Lietuvos rinkimuose, „tikėtis, jog referendumas dėl pilietybės pasiseks, t. y. pavyks surinkti daugiau kaip pusę Lietuvos piliečių, nėra realu“. PLB atstovų nuomone, toks referendumas yra pasmerktas dar net nepaskelbtas.
Iki šiol Seimo ir PLB komisija Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo keitimo klausimu laikėsi nuosekliai. Pavyzdžiui, 2009 m. priimtoje rezoliucijoje dėl Lietuvos pilietybės įstatymo projekto ji ragino „Seimą papildyti įstatymo projektą ir numatyti atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečiui leidžiama būti kartu ir kitos valstybės piliečiu, jeigu jis yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę“; 2011 m. rezoliucija „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo“ nepritarė siūlymui referendumu keisti Konstitucijos 12 straipsnį ir siūlė Seimui ieškoti kitų teisinių galimybių.
Ir šį kartą komisijos priimta rezoliucija dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo atkreipė dėmesį, kad „Seimas dar neišnaudojo visų galimybių svarstyti ir priimti įstatymų, kuriais suteikiama teisė turėti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę, pakeitimus, nekeičiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos“ ir prašo atidėti Seimo nutarimo „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio antrosios dalies paskelbimo“ projekto svarstymą ir priėmimą.
Seimo pirmininko V. Gedvilo žadėtas ir vicepirmininko Vytauto Gapšio Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje pakomentuotas memorandumas dėl referendumo parlamentinėse frakcijose pasirašomas nebuvo. Tad bent jau kol kas PLB atstovai gali lengviau atsipūsti. Jeigu bus įsiklausyta ir į trečiąjį jos gegužės 10 d. paskelbtos rezoliucijos dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo skirsnį („siūlo <…> sudaryti darbo grupę kartu su PLB Valdybos pasiūlytais ekspertais“), PLB laimės dar daugiau laiko Seimui įtikinti, kad jis turi kitą pasirinkimą – vietoj referendumo papildyti Pilietybės įstatymą. Tokios nuomonės yra ir signataras N. Rasimas. Jis įsitikinęs, kad įstatymu Lietuvoje galima įvesti dvigubos pilietybės institutą. Signataro nuomone, KT aiškiai pažeidė savo kompetenciją, todėl tokiais atvejais būtina, kad paskutinį žodį, t. y. sutinka ar ne su KT aiškinimu, turėtų tarti tautos atstovybė – Seimas.
Atsiradusią erdvę naujiems ėjimams PLB nori išnaudoti ir šviesdama pačią visuomenę. Komisijos posėdžiuose kalbėjęs „Integrity PR“ valdybos pirmininkas, JAV lietuvis Arūnas Pemkus pabrėžė, kad Konstitucijoje nė karto neminima „dvigubos pilietybės“ sąvoka. „Gal tai nėra reikšmingas kalbinis supaprastinimas, – teigė jis, – bet, žiūrint iš politologinio, sociologinio ir psichologinio taško, jeigu mes sutapatinsime Lietuvos pilietybę su bet kuria kita, ji tampa lygi kitai pilietybei. Tad a priori mes kalbame apie dvi pilietybes, o ne apie Lietuvos pilietybę taip atskaitos tašką nuo Lietuvos valstybės permesdami kitur.“
Todėl šiomis dienomis žiniasklaidoje gausiai pasisakę PLB atstovai ragina nevartoti sąvokos „dviguba pilietybė“ ir neklaidinti žmonių. „Kalbėkime apie užsienio lietuvių Lietuvos pilietybės išsaugojimą, kai jie yra kitos šalies piliečiai“, – „Lietuvos rytui“ sakė PLB valdybos pirmininkė D. Navickienė.
Ne mažesnė užduotis PLB laukia ir keičiant visuomenės požiūrį į užsienyje gyvenančius lietuvius. Pasak PLB valdybos pirmininkės, užsienio lietuviai nėra stereotipas – užsienyje gyvena daug patriotų, kuriems rūpi Lietuvos gyvenimas ir šalies gerovė. Ji norėtų, kad ateityje užsienio lietuviai Lietuvoje jaustųsi reikalingesni. Kaip vieną tokio reikalingumo įrodymų ji mato galimybę jiems išsaugoti prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę, šiems priėmus jų gyvenamosios šalies pilietybę. O tam reikia didelio noro, valios – to užsienio lietuviai kol kas pasigenda.
