Lietuvos scenose dar niekada nerežisuota Euripido drama „Bakchantės“ – teatro režisieriaus Gintaro Varno galimybė pagaliau išsakyti viską apie tai, kas seniai jaudina jį patį – žmonijos naikinamą pasaulį. Režisierius perspėja: kažkas turi įvykti.
– Esate pasakojęs, kaip atėjote iki šio spektaklio. Dirbdamas Graikijoje gyvenote Euripido gatvėje ir pagalvojote, kad reikėtų kada nors pastatyti jo pjesę. Vėliau su Nacionalinio dramos teatro meno vadovu Audroniumi Liuga ilgai svarstėte, kokį kūrinį pasirinkti, ir galiausiai prisiminėte „Bakchantes“. Kurie šios antikinės dramos aspektai svarbūs asmeniškai jums?
– Galų gale atradau pjesę, kurioje galiu pasakyti savo nuomonę apie žmoniją, baigiančią sunaikinti šį pasaulį. Kai prieš keletą metų rinkome parašus prieš miškų kirtimą pavasarį, perint paukščiams, viena kritikė man pasakė: „Verčiau ne su parašų lapais lakstytum, o spektaklį apie tai sukurtum.“ Pagaliau atradau pjesę, kuri gali apie tai pasakyti: apie iškirstus medžius, užterštus vandenynus, naftoje žūstančius ar plastiko prisirijusius paukščius. Ir žmogaus vaidmenį šiame procese. Savo spektakliu teigiu, kad Dionisas, žiauriai bausdamas žmones, yra visiškai teisus.
– Kodėl Dioniso vaidmeniui jums prireikė trijų atlikėjų: aktoriaus (Martyno Nedzinsko), šokėjo (Kipro Chlebinsko) ir dainininko (Viktoro Gerasimovo)?
– Dionisas yra gamtos, tačiau kartu ir teatro dievas. Norėdamas nubausti žmones savo keršto aktui jis pasirenka teatrą. Savo šventovę. Teatras yra ne tik drama, tai ir baletas, ir opera. Dionisas ten rodosi įvairiais pavidalais, iš dievo jis virsta žmogumi. Jo pavidalai nuolat kinta. Kinta ir Martyno (Nedzinsko – red. past.) vaidinamas personažas. Be to, krikščioniškoje tradicijoje Dievas yra trijuose asmenyse.
– Euripido gvildenama dievo ir žmogaus akistata įdomi ir jums?
– Tai tiesiogiai susiję su gamtosaugos tema. Biblijoje, Pradžios knygoje, parašyta, kad žmogus sukuriamas kaip valdovas visiems kitiems, jis yra virš kitų Dievo kūrinių. Štai kur yra visų problemų šaknys. Ypač per pastaruosius 200 metų žmogus šį valdovo statusą visiškai pateisino. Jis mano, kad viskas, kas yra Žemėje, skirta jam. Tai viena klaidingiausių minčių ir jos padarinius matome. Žmogus yra plėšrus gyvis, kuriam reikia rimtų perspėjimų. Ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, Černobylio katastrofa… Davidas Attenborough, gamtininkas, garsus filmų apie gyvūnus kūrėjas, BBC televizijoje išdirbęs daugiau nei 50 metų, neseniai išsakė kontroversišką mintį: „Žemės maras yra žmonija.“ Žemė nebegali atlaikyti tokio žmonių skaičiaus. Kažkas turi įvykti. Esu tuo įsitikinęs ir spektaklis yra apie tai. Atvirai sakant, esu blogos nuomonės apie žmoniją, o „Bakchantės“ – antihumaniškas spektaklis.
– Kai kalbėjomės apie jūsų spektaklį „Tiksinti bomba“, sakėte, kad nesate socialinio teatro šalininkas: jums labiausiai patinka, kaip pats įvardijote, belaikis teatras. Iš jūsų minčių apie „Bakchantes“ galima suprasti, kad šis spektaklis ir socialus, ir belaikis?
– Šiame spektaklyje užčiuopiami tik antriniai socialinio teatro požymiai. Tai filosofinė drama, kuri aktuali dabar. Ir buvo aktuali Euripido laikais. Čia yra paradoksas.
– Paradoksalu ir tai, kad pats Euripidas „Bakchančių“ premjeros nesulaukė – mirė taip ir nesužinojęs, kaip spektaklį įvertins publika ir kad vėliau bus apkaltintas sugriovęs Graikijos aukso amžių?
– Taip, maždaug po pusmečio nuo Euripido mirties „Bakchantes“ pastatė jo sūnėnas. O tai, kad Euripidas buvo apkaltintas sugriovęs aukso amžių, – ar ne komplimentas teatrui?
Neįsivaizduoju, kaip šį spektaklį priims lietuvių publika. Esu labai prastas prognozuotojas. Ne kartą klaidingai spėjau, kad spektaklis bus gerai priimtas, o įvyksta atvirkščiai.
– Spektaklį pagal „Bakchantes“ į Lietuvą buvo atvežęs japonų kino kūrėjas Tadashi Suzuki. Savo interviu jis kalbėjo apie pagrindinę šiuolaikinio teatro ydą – neturėjimą ir nežinojimą ką pasakyti žmonėms. Ar ir jūs tai pastebite, o gal įžvelgiate kitų trūkumų?
– Teatras blaškosi nelabai rasdamas sau vietos. Tai pagrindinė jo yda. Ir Antikoje, ir baroko epochoje teatras buvo pagrindinė žmonių pramoga ir kartu švietėjas. Tačiau tų pramogų atsiradus labai daug – televizija, kinas, įvairūs koncertai – teatras pagaliau turi apsispręsti, kokią nišą jis užima, kokią funkciją atlieka. Jis negali konkuruoti su televizijomis, kurios iš teatro atėmė didžiąją dalį auditorijos. Antikos Atėnuose į teatrą eidavo visas miestas, įskaitant ir vergus. Tai nebuvo elitinė įstaiga kaip dabar. Iš tos pramogos teatras turėtų, manau, išeiti į savotišką pogrindį. Dabar panašiai ir vyksta: publikos mažėja, spektakliai vaidinami mažesnėse salėse.
Teatras turėtų kalbėti apie tai, apie ką nekalba kiti – apie giluminius dalykus. Ne paviršutiniškai, o giliai. Eiti link naujų idėjų, problemų. Pamažu tapti labai lokaliu, o ne masiniu menu.
Komercinis teatras eina kitu keliu: lyg dubliuodamas televiziją, tik siužetą rodydamas ne per ekraną. Žiūrovai priešais save mato gyvą televizijos serialo ar buitinės situacijos kopiją. Aišku, toks teatras buvo ir bus, žiūrovai į jį eis. Bet aš jo net nevadinu tikruoju teatru.
– Esate labai produktyvus režisierius: po vieno spektaklio netrukus pasirodo kitas. Kiek premjerų esate numatęs po „Bakchančių“?
– Veiklos numatyta dvejiems metams į priekį. Artimiausios premjeros: Novosibirske spalio pradžioje Giuseppe Verdi „Nabukas“, Lietuvoje – Onutės Narbutaitės opera, su Nacionaliniu teatru kaip ir pradėjome Thomo Manno „Daktarą Faustą“. Man patinka mano darbas, visada norėjau ir noriu išbandyti ką nors naujo. Tai palaiko mano kūrybinį tempą. Ir gamta labai padeda.
Turiu svajonę, jei užteks laiko ir jėgų, pereiti per visas Europos istorijos epochas, iš kiekvienos sukurti po spektaklį. Nuo antikos iki pat šių laikų. Man patinka gilintis ir galvoti apie teatro, meno istoriją.
– Kaip, jūsų manymu, į antikinę „Bakchančių“ dramą pavyksta įsigilinti jauniems aktoriams, kurie sudaro spektaklio sudėties pagrindą?
– Man atrodo, kad kuo jaunesnis aktorius, tuo paprasčiau. Kartais mums tik atrodo, kad antika yra sunkus, nesuprantamas dalykas. Bet kuo daugiau giliniesi, tuo labiau matai, kad viskas ne taip sudėtinga, šis baubas tik išsigalvotas.
Daugiausia dirbome ne su dialogų, o su choro partijomis, bakchančių tekstais, kurie yra aptariantys, reaguojantys į tai, kas vyksta. Choras pats nedalyvauja veiksme ir įsiterpia tik labai retai. Tekstai abstraktūs, kartais tai tiesiog filosofinės mintys apie grožį, gėrį. Kiekvienoje choro dalyje reikėjo surasti labai aiškų asmeninį santykį su tekstu – ką tu turi galvoje sakydamas tą ar kitą sakinį. Nors choro partijos yra dainuojamos, čia jos sakomos. Man labai nesinorėjo palikti šalto ir abstraktaus choro žvilgsnio.
Man kaip tik labai patinka toji sąlyginė „Bakchančių“ kalba. Pradėjau neapkęsti spektaklių, kuriuose viskas aišku, sukramtyta. Noriu gauti impulsą savo fantazijai, o jei viskas susakyta ir nepalikta jokios vietos? Ką man ten veikti?
Nežinau ir kaip publika mane priims. Kažkas manęs klausė, ar bijau likti nesuprastas (juokiasi). Pirmą kartą, kai sukuri ir lieki nesuprastas – labai skaudu. Antrą kartą – skauda mažiau. Trečią, ketvirtą – dar mažiau. O jau dešimtą… (numoja ranka).
