Stiprėja pasipriešinimas Europos taupymo politikai
Prieš metus naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas François Hollande’as iš karto nuskubėjo į Berlyną. Panašiai dabar pasielgė Enrico Letta, vos atsisėdęs į Italijos ministro pirmininko kėdę. Vizito priežastis irgi panaši: jis pareiškė, kad Italija laikysis viešųjų finansų drausmės, bet Europa privalo labiau skatinti augti ekonomiką. „Jei negirdėsime gerų naujienų ir tik taupysime, prieš Europą nusiteikusių balsų tik daugės“, – pareiškė jis Angelai Merkel.
Naujasis Italijos ministrų kabineto vadovas nepaaiškino, kaip ketina sumokėti už savo brangius pažadus sumažinti mokesčius ir plėsti socialinės apsaugos sistemą. Taip pat jis neišdėstė, kokių konkrečių veiksmų tikisi iš Europos. Aišku tik tai, kad pasipriešinimas taupymui labai sustiprėjo – prie šio choro prisijungė net Airijos prezidentas Michaelis Higginsas. Didžiausias pavojus tai, kad reikalaudamos atokvėpio nuo pražūtingos politikos daugelis valstybių gali atsisakyti skausmingų, bet būtinų struktūrinių reformų.
Nors atrodo, kad euro zonoje padėtis stabilizuojasi, Pietų Europos ūkiai vis dar traukiasi. Bendroji rinka nepateisina savo vardo, nes smulkios pietinių valstybių įmonės priverstos mokėti kur kas aukštesnes palūkanas nei jų konkurentės Vokietijoje, o ką ir kalbėti apie tai, kad joms apskritai sunkiau gauti paskolas. Europos Komisijos skelbiamos prognozės yra niūrios. Darbininkų dienos išvakarėse „Eurostat“ pranešė, kad nedarbas euro zonoje išaugo iki 12,1 proc. Graikijoje ir Ispanijoje darbo neturi trys iš penkių iki 25 metų gyventojų.
Dvigubą smūgį taupymo programoms sudavė ir akademikai. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekonomistai pripažino, kad taupymas sukėlė didesnį nuosmukį, nei tikėtasi. O Masačusetso universiteto Amerhersto skyriaus ekonomistai aptiko klaidų ir iškėlė klausimų dėl duomenų bei prielaidų, pateiktų Kennetho Rogoffo ir Carmen Reinhart tyrime, rodančiame, kad šalies augimas smarkiai sulėtėja valstybės skolai pasiekus daugiau nei 90 proc. BVP. Europos Komisijos pirmininkas José Manuelis Barroso puse lūpų pripažino savo pralaimėjimą pasakydamas, kad taupymo ribos jau beveik pasiektos: „Kad politika sėkmingai veiktų, ji privalo ne tik būti tinkamai suformuota, bet ir turėti politinį bei visuomeninį palaikymą.“ Arba, kaip E. Letta glausčiau išsireiškė Italijos parlamentui, „vien konsoliduodama biudžetą Italija pražus“.
Kur kas mažiau aišku, kuo pakeisti dabartinę politiką. Akivaizdus kompromisas būtų lėtinti biudžeto karpymą ir sparčiau diegti struktūrines reformas, ypač turint ribotą politinį kapitalą. Šį derinį TVF siūlė nuo pat pradžių. Tai ypač tiktų tokioms šalims kaip Italija ir Portugalija, kurios nustojo augti dar gerokai iki euro krizės: iš esmės, jos nusirito nė nepasiekusios aukštumų.
Tačiau taupymo išvengti neįmanoma. Finansinę pagalbą gaunančios šalys mažiau taupydamos turėtų dar daugiau skolintis (arba prašyti nurašyti skolas). O finansinių stimulų niekas rimtai nesvarsto: vienintelis klausimas, kiek sulėtinti biudžeto karpymą. Komisija (pritarus Vokietijai) ėmė nuolankiau žiūrėti į nuosmukio spaudžiamas šalis, siekiančias atidėti fiskalinius tikslus. Nyderlandai turėtų gauti papildomus metus, Ispanija – dvejus. Net E. Letta teigia vis dar ketinąs šiais metais sumažinti Italijos deficitą iki 3 proc. BVP. Tai leistų šaliai užbaigti ES inicijuotą „per didelio deficito procedūrą“ ir ištrūkti iš Vokietijos globos.
Bandomuoju triušiu taps Prancūzija. Jos terminas fiskaliniams tikslams pasiekti greičiausiai bus pratęstas vienais metais mainais į pažadą įdiegti daugiau struktūrinių reformų. Birželį ES vadovai aptars idėją su valstybėmis pasirašyti įpareigojančias „sutartis“ dėl reformų, kurios galbūt bus skatinamos siūlant daugiau pinigų. Tačiau pakeisti padėtį gali būti sunkiau, nei atrodo. „Struktūrinė reforma“ – platus terminas, ir kiekvienai šaliai reikia vis kitokios pertvarkos. Išleisti įstatymą – ne tas pats, kas jį įgyvendinti. Dažniausiai reformos sukelia skausmą trumpuoju laikotarpiu, o nauda pajuntama tik vėliau.
Turtingųjų šalių idėjų kalvė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija tvirtina, kad reformas sėkmingiausiai diegia sunkumų spaudžiamos euro zonos šalys. Vis dėlto kai kurioms jų reikia dar daug nuveikti didinant darbo ir produktų rinkų lankstumą, skatinant našumą ir kuriant veiksmingą viešąjį administravimą. Struktūrines reformas sunku pamatuoti. Tačiau vienas faktas iškalbingas: regioną slegiant didžiausiam nuo karo laikų nuosmukiui, Pietų Europoje darbo sąnaudos vienam produkcijos vienetui mažėja, bet infliacija daugeliu atvejų yra didesnė nei Vokietijoje. Piliečiams tai atsiliepia dvigubai skausmingai: netekę darbo ir socialinių išmokų, jie susidūrė su aukštesnėmis kainomis.
Vyriausybėms lengviau karpyti deficitą, nei grumtis su šėlstančiomis profesinėmis sąjungomis ir verslo interesais. Pavyzdžiui, Graikija sumažino deficitą labiau nei bet kuri kita valstybė, bet tik praėjusią savaitę, šeštaisiais nuosmukio metais, išleido įstatymą, leidžiantį lengviau atleisti nekompetentingus valstybės tarnautojus. Italijos technokratas ministras pirmininkas Mario Monti prastūmė griežtesnę taupymo programą, bet jo planas supaprastinti darbuotojų atleidimą buvo sušvelnintas. Esminė problema yra neveiksni politinė veikla: šalys, prisivirusios košės dėl to, kad nesugebėjo reformuotis gerovės laikais, nepajėgia susiimti ir sunkmečiu.
Šiaurei taip pat būtinos reformos
Johno Maynardo Keyneso posakis, kad taupyti reikia pakilimo, o ne nuosmukio metais, tinka ir struktūrinėms reformoms. Tačiau dažniausiai pokyčius paskatina tik krizė. Argumentais, kad reikia švelninti taupymą, nereikėtų glaistyti reikšmingų reformų poreikio. Ir tie pokyčiai neturėtų apsiriboti euro zonos pakraščiais. Vokietijos pasiekimai irgi gali būti geresni net per daug neišlaidaujant. Vidaus paklausą galėtų paskatinti vien sekmadieninės prekybos liberalizavimas. Augimą visoje Europoje paskatintų stiprinama bendroji rinka, ypač paslaugų.
Kad euro zonos bankai vėl galėtų skolinti, Vokietija turėtų nustoti blokuoti bankų sąjungos kūrimą. Tai reiškia, kad reikia būti pasirengus dalytis riziką su kitų valstybių bankais. Taip pat Vokietijai gresia pavojus, kad euro zona sužlugs dėl politinio nepasitenkinimo. Vien taisyklėmis besivadovaujanti Europa neturi ateities.
