Operos solistė Inesa Linaburgytė po pačios režisuotos operos „Toska“ generalinės repeticijos su palengvėjimu atsikvėpė – savo brandintą viziją jai pavyko perkelti į sceną. Kaip Giacomo Puccini muzika skambės praėjusiais metais įkurtos Vilniaus kamerinės operos premjeroje, I. Linaburgytė pasakojo IQ.
„Per generalinę repeticiją vaidindama Toską, trečiajame veiksme, kaip ir norėjau, pajutau šaltį savo partneriui Vadimui Zaplechniui, kuris atlieka Kavaradosio, Toskos mylimojo, vaidmenį. Ir jis pajuto šaltį man. Supratau, kad viskas vyksta tinkama linkme“, – džiaugėsi I. Linaburgytė.
Žmonės, o ne herojai
Operos režisierė pasakojo siekianti kuo realistiškiau pavaizduoti dramatišką žymios dainininkės Florijos Toskos ir dailininko Mario Kavaradosio meilės istoriją. I. Linaburgytė atkreipė dėmesį, kad įvairiuose G. Puccini operos pastatymuose į šių veikėjų meilės pokyčius nekreipiama daug dėmesio: ji gražiai ir viltingai pavaizduota tiek pirmajame, tiek paskutiniame trečiajame veiksme.
„Toska antrame veiksme nužudo žmogų, šis patyrimas jai baisus. Nemanau, kad ji gali būti tokia pat, kokia buvo. Man buvo svarbi jos gyvenimo patirtis ir emocinė būklė. Operoje daug veikėjų dažnai herojizuojami, o man norėjosi juos paversti žmonėmis, patiriančiais tikrus išgyvenimus ir jausmus“, – pasakojo solistė.
Į savo operos debiutą I. Linaburgytė pasikvietė tuos solistus, su kuriais jai jau yra tekę susitikti scenose. Tai Maskvoje įsikūrusios „Helikono“ operos pagrindinis tenoras V. Zaplechnis bei barono Skarpijos vaidmenį atliekantis Latvijos nacionalinės operos solistas Samsonas Izjumovas. Greta jų pasirodys solistai iš Lietuvos Vytautas Bakula, Vladas Bagdonas, Jonas Sakalauskas, Algirdas Bagdonavičius ir Paulius Balčytis. Orkestrui diriguos Maskvos didžiajame teatre dirbęs Aleksandras Viliumanis iš Latvijos.
„Labai džiaugiuosi šia komanda, – kalbėjo I. Linaburgytė, – nors jos sudaryti vien iš lietuvių man nepavyko (norėjau, kad turėtume kuo daugiau laiko repeticijoms), nesigailiu, kad sutiko dainuoti būtent šie atlikėjai. Jie tikri menininkai. „Sukibome“ labai greitai.“
Nors „sukibti“, pasak režisierės, pavyko, ji neslėpė, kad ne kartą teko leistis į kompromisus. I. Linaburgytė norėjo, kad Skarpija būtų nepatrauklus, bet jo vaidmenį atliekantis S. Izjumovas tam prieštaravo. „Generalinėje repeticijoje jis pasirodė pasipuošęs ir gražus, tačiau tas vidines savybes, kurias jo prašiau parodyti, jis pademonstravo puikiai. Tad atlyžau ir pamaniau – na, ir būk gražus, kad taip nori“, – juokėsi režisierė.
Pati jau dvidešimtmetį dainuodama operos scenose ji teigė puikiai žinanti, kad solistams reikia palikti šiokią tokią laisvę, interpretacijos galimybę. „Režisierius dainininkas gerai nutuokia, kaip atlikėjas jausis įgyvendindamas jo idėjas“, – įsitikinusi I. Linaburgytė. Būti ir „Toskos“ režisiere, ir pagrindinio vaidmens atlikėja jai kainuoja nemažai pastangų, tad visa laimė, kaip teigė dainininkė, kad ji pašonėje turi daug padedantį asistentą Igną Basijoką. „Visą dieną kalbėjęs, aiškinęs, stygavęs visas detales dar turi ir padainuoti…“ – šypsodamasi sakė artistė ir pridūrė, kad režisieriaus darbe svarbiausias jai pasirodė kalbėjimo menas.
Operos status quo
„Man svarbu gilintis į personažų charakterius. Nesieksiu linksmumo ir patrauklumo, negalvosiu, kaip privilioti kuo daugiau publikos. Noriu, kad opera būtų savo tikro pavidalo. Tie, kurie ieško šou, čia jo neras“, – ne tik apie „Toską“, bet ir apie bendrą Vilniaus kamerinės operos poziciją kalbėjo jos įkūrėja.
I. Linaburgytė pasakojo, kad pagrindiniai du motyvai, paskatinę ją įkurti naują teatrą, buvo noras įprasminti savo daugiametę sceninę patirtį ir suvokimas, kad Lietuvoje operos nėra pakankamai. „Matau, kad poreikis yra. Kuo daugiau operos, tuo geriau“, – neabejojo I. Linaburgytė. Kurdama „Toskos“ dekoracijas ji taip pat svarstė, kad būtų gerai su šiuo pastatymu pakeliauti po Lietuvą, tad jas kūrė kaip įmanoma mobilesnes, tinkančias ir mažesnėms scenoms.
„Nepataikausiu jaunimui, man svarbūs ir tie žmonės, kurie visą gyvenimą lankė operą. Noriu, kad jie nenusiviltų atėję ir čia. Manau, kad visų amžių žmonėms įdomu patirti G. Pucini“, – mano pašnekovė. Ji pabrėžė, kad, vos pasirodžius kokiam nors naujam reiškiniui, puolama klausti, kuo jis bus kitoks. I. Linaburgytė šypsodamasi sakė, kad ji besijaučianti to „kitoks“ ar „kitaip“ priešininkė.
„Manau, kad tai, kas geriausia, yra amžina. Čia jau to kitoniškumo ieškoti nereikia, tai per ilgus amžius nusišlifavę deimantai“, – įsitikinusi solistė. Jai operos žanras yra status quo. I. Linaburgytė nesiruošia verstis per galvą mąstydama, kaip privilioti kuo daugiau publikos: „Tegul jos būna mažiau, bet tikslingesnės, kuri žino, ko gali tikėtis. Atsitiktinių žmonių į operą ateina mažai.“
G. Puccini „Toska“, Lietuvos rusų dramos teatras, gegužės 9 d. 19 val.
