Kodėl V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ verta skaityti ir XXI a.?
Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ žinomas kiekvienam buvusiam ir esamam Lietuvos moksleiviui. Buvusiųjų vaizduotėje iš jo likęs tik šešėlis, bendras atsiminimas apie problematiką. Šiais metais minimų 120-ųjų V. Mykolaičio-Putino gimimo metinių proga retas kuris darkart atsivers, kaip tvirtina literatūros mokslininkai, vieną fundamentaliausių lietuvių grožinės kūrybos šedevrų.
Kokių žmogaus supratimo, literatūrinio pasakojimo pokyčių aptiktume, jei visgi rastume laiko vaikystės tekstams? Pirmiausia, pastebėtume, kad romanas parašytas dar iki lemiamo Vakarų kultūros posūkio vaizdo link. Ši permaina įvyko XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Toks posūkis lemia, kad skaitytojui dabar jau sunkoka pakęsti penkis ar dešimt puslapių, kurių tekste nevyksta joks veiksmas, vyrauja apmąstymai. Pasidavus šiam senamadiškumui, ima ryškėti, kad pagrindinio romano „Altorių šešėly“ veikėjo Liudo Vasario meilės, kūrybos ir kunigystės dilema vyksta būtent kalbiniame pasaulyje. Apsisprendimas ir pasirinkimas įvyksta būtent kalboje. Šių dienų populiariuose romanuose veikėjai gyvenimo kelią jau renkasi dažniau vadovaudamiesi ne kalba, o savo kūnu. Šiandien kūnas jau yra apsisprendimo vieta.
Kam mūsų vaikams reikia skaityti pasenusį ir šiandienos realijų tarytum neatitinkantį kūrinį? Tam, kad jie suprastų, jog sąmoningumo kelias vis dar veda kalbos link. Ji jau nėra vienintelis, bet vis dar svarbus žmogaus tapsmo individualybe veiksnys. Tik kalba mums dar palieka galimybę savo mintis skirti nuo jausmų. Stebėtina, kokia šiais laikais minėta skirtis yra nepopuliari ir užmiršta. Ne mažiau svarbu tai, kad žmogaus elgesio ir minčių užvaldymas (kai to siekia masinė kultūra) vis dar prasideda nuo kalbos. Tik tariamai išlaisvinus žmogų nuo interpretacinės kalbos tampa įmanoma jam brukti vaizdus, kuriuos nėra nei poreikio, nei galimybės reflektuoti. Romano „Altorių šešėly“ parašymo laikais Vakarų psichoanalizė sprendė pasąmonės išlaisvinimo problemas. Šiandien jau daug aktualesnis klausimas, ką su ta laisve daryti. Laisvos kalbos žmogus kaip sąmoningas individas tampa atpažįstamas tik tada, kai bendraudamas neieško savo atspindžio kituose. Tokį gebėjimą gali suteikti tik verbalinė kalba. Nebandant atrodyti anachronistiškai, visgi pabrėžtina, kad vaizdas pratina prie narcizinio savo atspindžio ieškojimo vandenyje, stikle ar kito asmens veide.
Romano „Altorių šešėly“ veikėjo Liudo Vasario sąmoningumą bandančiam suprasti skaitytojui ryškėja, kad romane sprendžiama kūrybos prigimties problema. Esminis klausimas, dėl kurio kankinasi Liudas Vasaris, yra ne meilės moteriai ir Dievui nesuderinamumas, o meilės ir mirtingumo suvokimo mišinys, kurio vienareikšmiškai išnarplioti kol kas nepajėgė jokia gyva būtybė.
Toks klasikos tekstas, kaip „Altorių šešėly“, vertingas todėl, kad turi ką byloti kiekvieno amžiaus tarpsnio skaitytojui – ir moksleiviui, ir jo seneliui. Tokie kūriniai gyvena net praėjus daugybei dešimtmečių po autoriaus mirties. Jie jau tik iš dalies priklauso rašytojui, jie jau mūsų visų kolektyvinės pasąmonės turinys, kuris leidžia geriau orientuotis savo laikotarpio vertybėse ir apsisprendimuose.
