Nauji paskyrimai Lietuvos katalikų bažnyčioje. Laukia pokyčiai ir perversmai?
Šią žiemą ir pavasarį mus užgriuvo lavina žinių iš Vatikano. Ji kilo popiežiui Benediktui XVI netikėtai pranešus apie atsistatydinimą, paskui buvo žinios iš konklavos ir mažai kam tikėtas italų kilmės Argentinos arkivyskupo kardinolo Jorge Mario Bergoglio išrinkimas popiežiumi Pranciškumi. Galiausiai, iškart po Velykų, sulaukėme ir mūsų šaliai skirtos žinios: naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu paskirtas Gintaras Grušas, iki šiol tarnavęs vyskupu Lietuvos kariuomenėje ir dirbęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi.
Ir tai ne vienintelis pastarojo meto vyskupų bendruomenės Lietuvoje atnaujinimas. Vos prieš pusmetį vyskupo augziliaro – Kęstučio Kėvalo – sulaukė Kauno arkivyskupija, o lygiai prieš metus Telšių vyskupo padėjėju tapo vienas jauniausių vyskupų pranciškonas Linas Vodopjanovas. 2010 m. vyskupu taip pat įšventintas Arūnas Poniškaitis ir tapo Vilniaus arkivyskupo augziliaru.
Ar šie nauji paskyrimai reiškia, kad Lietuvos katalikų bažnyčia sulauks pokyčių ir perversmų? „Ar perversmas bus, gali pasakyti tik patys tikintieji ir bendruomenė. Ypač jei apie perversmą kalbame kaip apie vidinį atsivertimą ir tikėjimo atnaujinimą. Tokio perversmo reikia Bažnyčiai ir visuomenei“, – svarsto naujasis Vilniaus arkivyskupas metropolitas G. Grušas. Jis kviečia tikinčiuosius irtis į tikėjimo gelmes ne dėl asmeninės naudos, bet siekiant gyventi tikėjimu. „Popiežius Pranciškus mūsų širdis laimėjo savo žmogišku nuoširdumu ir gyvai išreikštu tikėjimu. Jo pavyzdys kviečia mus visus atsinaujinti“, – pabrėžia Vilniaus arkivyskupas.
Apie Dievo atradimą asmeninio gyvenimo peripetijose ir gebėjimą apie tai paaiškinti kitiems suprantama kalba G. Grušas pasakoja iš asmeninės patirties. Jis gimė ir užaugo Jungtinėse Amerikos Valstijose, prieš tapdamas kunigu baigė matematikos bei informatikos studijas ir penkerius metus darbavosi IBM korporacijoje. Kaip jis bendradarbiams iš tarptautinės korporacijos paaiškino savo apsisprendimą stoti į seminariją? „Sakiau jiems tai, ką jie buvo pasirengę suprasti: geresnis viršininkas, geresni produktai ir nepakartojamas amžinas pensijos paketas“, – juokiasi arkivyskupas. Jis pabrėžia, kad tikintieji ir visuomenė iš Bažnyčios vadovų tikisi bendravimo ta kalba, kurią supranta ir kuri jiems yra aiški.
Socialinė veikla – džiaugsmas
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aušroje vykusiame Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongrese su G. Grušu susipažinusi ir iki šiol įvairiuose darbuose jam talkinanti Raimonda Bojažinskytė sako, kad būsimasis arkivyskupas jau tuomet visiems rodė tvirto krikščioniško gyvenimo pavyzdį. „Nesu mačiusi jo pykstant, jis visuomet buvo tvirto tikėjimo. Jo asmeniniai pamatai – tikrai tvirtas cementas, jų nesudaužys jokios audros. Manau, kad tapęs Vilniaus arkivyskupu jis sugebės pažadinti ne vieną krikščionį“, – vylėsi R. Bojažinskytė.
Ateitininkų šeimoje užaugusio G. Grušo dėmesio iki šiol netrūksta ir vienai gausiausių Lietuvoje – ateitininkų – organizacijai. Ilgametė žurnalo „Ateitis“ bendradarbė Živilė Šeporaitytė tvirtina, kad dvasiniu organizacijos vadovu anuomet buvęs monsinjoras visuomet randa laiko su ateitininkais pasidalyti išmintingu žodžiu. „Unikaliu pavadinčiau jo sisteminį mąstymą ir gebėjimą į įprastus dalykus pažvelgti kitaip, rasti tinkamus sprendimus. Negalima nepaminėti ir jo talento padėti susikalbėti skirtingų pažiūrų, charakterių ir įsitikinimų žmonėms“, – sako Ž. Šeporaitytė.
Tikėtina, kad jaunimui Bažnyčios dėmesio Vilniuje nuo šiol tikrai netrūks. O kaip kitiems? „Popiežius Pranciškus, vien pasirinkdamas šventojo iš Asyžiaus vardą, atkreipė dėmesį į vargstančius. Dėmesys vargšams, pagalba kitiems visuomet buvo Bažnyčios tradicijos dalis“, – primena G. Grušas ir atkreipia dėmesį, kad neseniai Lietuvos Vyskupų Konferencijos Socialinių reikalų tarybos pirmininku išrinktas naujasis Kauno arkivyskupo augziliaras, vyskupas K. Kėvalas.
Pirmasis prieš pusmetį įšventinto vyskupo K. Kėvalo, kaip ir naujojo Vilniaus arkivyskupo G. Grušo, gyvenimo pasirinkimas nebuvo kunigystė. Baigęs vidurinę mokyklą K. Kėvalas rinkosi radioelektronikos studijas Kauno technologijos universitete ir tik dar po kelerių metų apsisprendė stoti į seminariją – tapo kunigu. Galiausiai ir vyskupu, atsakingu už Lietuvos bažnyčios bendruomenės socialinius reikalus, daug dėmesio skiriančiu socialiai atsakingam verslui ir rinkai skatinti.
K. Kėvalas – kiek netikėtai – vienu didžiausių iššūkių Bažnyčiai socialinėje srityje vadina siekį šviesti žmones. „Socialinių problemų kyla nebūtinai dėl geros valios trūkumo, dažnai – dėl neišmanymo, – įsitikinęs vyskupas ir priduria, kad Bažnyčiai tenka organizuoti socialinę pagalbą taip, kad ji būtų patraukli norinčiam padėti kitiems: – Pagal Šv. Rašto mintį, kad Dievas myli linksmą davėją, mums reikia rasti būdų, kad socialinė veikla nebūtų našta, bet džiaugsmas ir galimybė prisidėti prie bendro visuomenės gėrio.“
Jo nuomone, dažnai tik atrodo, kad neskubame padėti kitiems. „Jei taip būtų, visuomenė jau būtų bankrutavusi. Sutinku daug žmonių, kurie norėtų prisidėti prie Bažnyčios ir visuomeninių iniciatyvų“, – teigia Kauno arkivyskupo padėjėjas ir ragina priimti tokius įstatymus bei organizuoti tokias iniciatyvas, kurios visuomenėje skatintų dovanojimo kultūrą.
Studijas laisvajai ekonomikai skyręs K. Kėvalas nenori supriešinti laisvosios rinkos ir planinės ekonomikos, jis pabrėžia, kad laisvoji rinka daugelį pasaulio kraštų ištraukė iš skurdo. Moraliai atsakingos laisvosios rinkos modelį skatina ir Bažnyčios socialinis mokymas, tačiau didžiausią problemą vyskupas įžvelgia ideologijoje, kuria laisvoji rinka ir jos šalininkai remiasi. „Jei sistema ignoruoja moralines ir dvasines žmogaus vertybes, ji gali atsisukti prieš patį žmogų ir visuomenę. Laisvosios rinkos šalininkų negalima „dėti“ į vieną pusę, nes taip skirstydami visuomenę galime vėl sugrįžti prie „klasių kovos“ sampratos“, – perspėja K. Kėvalas.
Norma: vyro ir moters santuoka
Kaip pabrėžia Telšių vyskupo augziliaras, pranciškonas L. Vodopjanovas, tikėjimas turi būti ne praktikuojamas, o turi būti gyvenama tikėjimu. Jo nuomone, tikėjimas negali būti atskirtas nuo kasdienybės, nuo darbo, nuo šeimos. „Mūsų vyskupijos jaunimas iš Kretingos jau metus daugeliui parapijų dovanoja pačių sukurtą miuziklą „Šviesa, apšvietusi pasaulį“. Tai ne tik vaidinimas, kuriame atsiskleidžia asmeniniai talentai. Vaidindami miuzikle jaunuoliai meldžiasi, į šią maldą įtraukia ir žiūrovus“, – pasakoja L. Vodopjanovas.
Pasak vyskupo, šeimų evangelizacija turi tapti vienu Bažnyčios prioritetų ir negali apsiriboti vien pasirengimu santuokai ar kitiems sakramentams. „Svarbu paneigti mitą, kad norma yra tuoktis, skirtis ir dar nežinia kiek kartų tuoktis. Gyvenimo norma – tai dviejų asmenų, vyro ir moters, santuoka, kurioje gimsta vaikai, kurioje skleidžiasi tikėjimas ir vyksta gyvenimas tikėjimu“, – teigia Telšių vyskupo augziliaras.
Jis įžvelgia, kad Krikšto jubiliejų švenčiančiai Žemaitijai tenka ta pati misija kaip ir Europos bažnyčiai – iš naujo evangelizuoti senąjį žemyną. „Turime grįžti prie autentiškos Evangelijos, Dievo žodžio ir kasdienio gyvenimo jo žodžiu“, – teigia L. Vodopjanovas. Krikščionybė į šį kraštą atnešė daug kultūros, raštą ir tikėjimą, čia šimtus metų aktyviai veikė įvairios vienuolijos. Tad šiandien ganytojų misijoje Žemaitijoje – paskutinėje pakrikštytoje Europos žemėje – glaudžiai bendradarbiauja du vyskupai: ordinaras jėzuitas ir jo augziliaras pranciškonas. Juokaujama, kad naujojo popiežiaus Pranciškaus įkūnyta jėzuitų ir pranciškonų bendrystė prieš tai buvo išmėginta ir Lietuvoje – pranciškoną L. Vodopjanovą paskyrus Telšių vyskupo jėzuito Jono Borutos padėjėju. Matydami puikų jų bendradarbiavimą kardinolai popiežiumi drąsiai pasirinko jėzuitą, kuris, pasirinkdamas vardą, į pagalbą pasikvietė šv. Pranciškų iš Asyžiaus.
Nesivels į politinius žaidimus
Tikėtina, kad šiais arba kitais metais sulauksime dar daugiau naujų paskyrimų Lietuvos katalikų bažnyčioje. Birželio pradžioje atsistatydinimo pareiškimą popiežiui Pranciškui įteiks Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, o lapkričio pirmosiomis dienomis tokį patį dokumentą pasirašys ir Kauno arkivyskupas metropolitas, dabartinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius – šiems vyskupams sukaks vadinamasis pensinis Bažnyčios vyskupų amžius – 75 metai.
Aišku tai nereiškia, kad šiuos atsistatydinimo pareiškimus Vatikanas priims tą pačią akimirką ir paskirs naujus vyskupijų ganytojus. Tačiau, įdėmiai žvelgiant į pastarojo meto paskyrimus, visai tikėtina, kad galbūt dar šiemet ar kitąmet šias pareigas bus patikėta perimti ir naujiems lietuviams vyskupams – tvirtoms ir talentingoms asmenybėms.
Tad tikrai galima konstatuoti, kad pasirinkdama naujus ganytojus Lietuvos katalikų bažnyčia žengia koja kojon su pasaulio katalikų bendruomene. Vienur atsilikdama, kitur kiek pirmaudama. Tačiau, regis, ši tikinčiųjų bendruomenė ir jos vadovai visuomet išliks visuomenės dalimi, kuri neužsimerkia ir netyli matydama blogį, bet nesivelia į politinius žaidimus ir išlieka atsargi vertindama gražiai supakuotus pasirinkimus, kuriuos nepaliaujamai jai perša laisvoji rinka ir laisvoji moralė.
