„Stengiuosi nė viena savo ląstele nenukrypti nuo kelio į aukštąjį meną. Ir tai darau natūraliai“, – užtikrintai sako jaunas pianistas Lukas Geniušas. Jis ištikimas akademiniam klasikinės muzikos atlikimui, todėl vis populiarėjantys bandymai koncertus paversti šou jam svetimi. L. Geniušas IQ pasakojo, kuo grindžiamas rimtas ir ambicingas jo požiūris į muziką.
– Jus domina, kaip esate pasakęs, muzikiniai everestai: didelės apimties ciklai, koncertai. Jų ir imatės. Kaip paaiškintumėte šį savo pasirinkimą?
– Tai mane labai stipriai motyvuoja. Nežinau, gal šis mano pasirinkimas turi ir šiek tiek sportinio intereso, bet svarbiausia, kad grodamas didelius kūrinius, ciklus matau, kaip tai mane praturtina: dirbu su skirtingais stiliais, kompozitorių kūrybos dalimis… Tai man suteikia daug platesnį kompozitoriaus suvokimą, nei grojant tik vieną ar du jo koncertus.
– Pamenu, viename interviu minėjote panašią mintį, esą labai svarbu išmanyti kompozitoriaus kūrybinį ir biografinį kontekstą. Ką tai duoda atlikimo kokybei?
– Tai duoda interpretacinę gilumą, suteikia galimybę įsiterpti į vidinius muzikos sluoksnius. Sunku nusakyti žodžiais, bet klausytojas jaučia, kai atlikėjas groja ne paviršiais, bet iš vidaus. Aš to ir siekiu. Ne muzikantui gal tai atrodo sunkiai suvokiama, bet klausytojai pajunta ir paskui pagal tai renkasi, į kurio atlikėjo koncertą eiti, o į kurio – ne. Viename jie randa tą magiją, kuri įtraukia, kitame muzikos stebuklas taip ir neįvyksta.
– Jaunosios kartos bulgarų pianistas Jevgenijus Božanovas interviu IQ yra sakęs, kad jį daug labiau domina atlikimo menas, kurį demonstruoja pianistai, o ne kompozitorių kūryba: ji yra tik negyvos natos, iki jas prikelia atlikėjas. O kas atrodo svarbiau jums?
– Net nežinant šių J. Božanovo žodžių tokią jo poziciją galima pastebėti vien iš to, kaip jis skambina fortepijonu. Iš jo grojimo jaučiasi, kad būtent jis, atlikėjas, yra svarbiausias toje grandinėje, kartais net nelabai gerbiama tai, kas parašyta natose. Su tokia pozicija nesutinku. Manau, kad mes, atlikėjai, esame tik antraeiliai. Kompozitorių sukurta muzika yra tokios aukštos kokybės, kad mums jos pasiekti neįmanoma. Mes galime tik stengtis prie jos priartėti. Žymus austrų pianistas Arturas Schnabelis yra sakęs, kad jo tikslas yra bent 15 proc. atitikti Ludwigo van Beethoveno lygį. Tad gali matuoti tik savo priartėjimą prie muzikos, bet ne visišką jos pasiekimą.
– Kas lemia tą priartėjimą, nekalbant apie darbą, talentą, jūsų minėto konteksto išmanymą. Ar yra kas nors dar?
– Laikas. Yra tokių kūrinių, kuriuos nuolat groju jau septynerius metus – jaučiu, kad prie jų esu priartėjęs labiau. Laikas viską sustato į savo vietas: atlikimą, įvairius akcentus, kurių pats sąmoningai iš karto nepajusi. Jis apskritai geriau žino, kas svarbiausia.
– Klasikinės muzikos klausytojai sensta, o scenoje netrūksta jaunų ir talentingų atlikėjų. Kaip manote, kodėl jauni žmonės eina groti, bet ne klausyti?
– Iš tikrųjų labai daug jaunų atlikėjų veržiasi į klasikinę muziką ir yra pasiryžę daug kam, kad tik galėtų groti. Jaunų muzikų paklausa yra didžiulė, o su publika iš tiesų sudėtingiau – ji sensta. Svarstau, kad gal taip vyksta todėl, kad klasikinė muzika reikalauja labai didelės koncentracijos ir vidinės tylos. O XXI a. ritmas visiškai kitoks. Dažnai jaunas žmogus, išgirdęs klasikinę muziką, net nesuvokia, kur yra jos stebuklas, kodėl jos apskritai reikia klausytis: juk joje nėra tokios dinamikos, kuri yra šiuolaikinėje muzikoje ar tiesiog gyvenime. Klasikinės muzikos atlikėjai savo pastangas ir laiką dedikuoja amžinajam menui. Daugeliui net neaišku, kas jis yra. Norint jį išgirsti ir suvokti reikia nustoti skubėti.
– Šiandienos klasikinės muzikos žvaigždė venesuelietis dirigentas Gustavo Dudamelis įsitikinęs, kad klasikinės muzikos turi klausytis plati auditorija: jis rengia koncertus daugiatūkstantinėms minioms teigdamas, kad ši muzika skirta ne tik išrinktiesiems. Sutiktumėte su tokia nuostata ar vis dėlto jums klasikinė muzika – siauresnės publikos menas?
– Venesueloje įdiegta „El sistema“ (valstybės finansuojamas projektas, suteikiantis galimybę siekti muzikinio išsilavinimo vargingai gyvenantiems vaikams, – IQ) yra atsakymas. Tai beprecedentis reiškinys. Man, beje, yra tekę groti su G. Dudamelio draugu, taip pat dirigentu – labai šiltu, energingu, puikiu žmogumi, bet turinčiu gan menką suvokimą apie aukštąjį meną. Aišku, labai gražu, kad venesueliečiai nori to meno siekti ir taip tapti geresni, bet, manau, Europa, turėdama ilgaamžes tradicijas, iš tiesų nepralenkiama. O Europoje, bent jau dabar, klasikinė muzika yra siauresnės nišos menas ir tai visiškai normalu.
– Kaip vertinate būdus sušiuolaikinti klasiką: kitų muzikos stilių ar menų įterpimą į klasikinės muzikos programas, koncertus netradicinėse vietose, specialiuosius efektus ir t. t.?
– Dažnai tiems bandymams ko nors pristinga, kad būtų rastas aukso vidurys ir nenueita į „falšą“… Aš pats stengiuosi nė viena savo ląstele nenukrypti nuo kelio, kurį esu nusistatęs, vedančio į aukštąjį meną. Ir tai darau natūraliai, nededu jokių pastangų, kad nepasiduočiau kompromisams. Man tai nesunku, nes mano tikslas nėra pinigai ir šlovė. Aišku, noriu normaliai gyventi, bet man labai aišku, kuria kryptim eiti negaliu.
Iš kitos pusės, gal tai rodo mano nedidelį lankstumą. Mano tėvelis (pianistas Petras Geniušas – IQ) yra kur kas lankstesnis šiuo atžvilgiu, tačiau jis sugeba neišeiti už skonio ribų. Jis rengia įvairius projektus su kitų stilių muzika ir sugeba tai padaryti meniškai, skoningai ir gražiai. Man tikriausiai trūksta laiko ir vidinio noro tam, kol kas gerai jaučiuosi eidamas akademinės muzikos kryptimi. Nors įsivaizduoju, kad ateityje mano gyvenime bus ir muzikinių staigmenų. Gal ir man pagaliau atsivers koks nors naujas muzikos suvokimo kanalas.
