Šią savaitę teisingumo ministras Juozas Bernatonis turėtų sulaukti ministerijos specialistų rekomendacijų, kaip reikėtų keisti nelietuviškų pavardžių rašybos taisykles.
Dar prieš paskelbiant šias rekomendacijas J. Bernatonis pripažino, kad pavardžių rašybos taisyklės greičiausiai bus keičiamos ir leista nelietuviškos kilmės pavardes rašyti ir nelietuviškais rašmenimis.
Šių metų pradžioje sudaryta darbo grupė, vadovaujama kultūros viceministro, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovo Edvardo Trusevičiaus, teikdama rekomendacijas, kaip įgyvendinti Vyriausybės programą švietimo ir kultūros politikos srityse, iš esmės pasiūlė leisti Lietuvos piliečiams išlaikyti originalią pavardžių rašybą. Išvadose buvo nurodoma, kad „asmenvardis – tai unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, todėl, vienoje valstybėje kaip nors pakeičiant kitos valstybės įteisintus asmens vardo ir pavardės įrašus to asmens dokumentuose, gali būti ne tik pažeidžiamos žmogaus teisės, bet ir sudaroma sunkumų asmeniui migruojant iš vienos valstybės į kitą mokslo, darbo ar asmeniniais reikalais – gali kilti papildomų problemų norint įrodyti asmens tapatybę“.
Kaip argumentai, remiantys būtinybę įteisinti nelietuviškus rašmenis asmenvardžiuose, nurodyta tai, kad dažnėja Lietuvos piliečių santuokų su kitų šalių piliečiais, todėl tokiose santuokose gimstantys vaikai turi turėti galimybę rašyti savo pavardę taip pat kaip ir jų tėvai (ar vienas iš tėvų).
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė taip pat aiškino, kad už užsieniečių ištekėjusių Lietuvos piliečių ir jų vaikų dokumentuose pavardės turėtų būti rašomos originaliai, vartojant ir nelietuviškus rašmenis. Kovą D. Vaišnienė buvo susitikusi su premjeru Algirdu Butkevičiumi ir jam bandė išdėstyti tokią Valstybinės lietuvių kalbos komisijos poziciją. D. Vaišnienė taip pat priminė, kad nors Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog oficialiuose dokumentuose negali būti vartojami kiti rašmenys, išskyrus lietuviškuosius, tačiau nėra pasisakęs, ar būtų draudžiami nelietuviški rašmenys, jeigu egzistuoja pirminiai dokumentai, kuriuose asmenvardžiai rašomi nelietuviškai.
Konstitucinis Teismas 1999 m. išaiškino, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“, nes „kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“. Tokias nuostatas Konstitucinis Teismas patvirtino ir 2009 m., kai pabrėžė, kad „asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba“.
Matydami, kad dabartinė valdžia linksta keisti asmenvardžių, taip pat gatvių bei vietovių pavadinimų rašybą, protestuoti suskubo patriotiškai nusiteikusių organizacijų atstovai. Balandžio 28 d. šių organizacijų atstovai surengė mitingą „Už lietuvių kalbą, tautą ir valstybę“. Mitingo dalyviai, kurių, teigiama, buvo apie 300, iš valdžios reikalavo laikytis Konstitucijos, nekurti teritorinės autonomijos, kurioje būtų trys valstybinės kalbos, nedarkyti istorinių Lietuvos vietovardžių ir gatvių pavadinimų, o šalies piliečių vardus ir pavardes rašyti valstybine lietuvių kalba. Be to, buvo reikalaujama visose mokyklose rengti vienodą valstybinės kalbos egzaminą, nepažeisti Tautos ir tautinių bendrijų teisių. Anot mitingo rengėjų, peticiją su tokiais reikalavimais jau pasirašė daugiau kaip 21 tūkst. Lietuvos piliečių.
„Asmenvardžių rašymas dokumentuose mažumų kalbomis nepriimtinas dėl daugelio priežasčių. Teisiškai to neleidžia Konstitucijos 14 straipsnis (lietuvių kaip valstybinės kalbos statusas), kurį galima keisti tik referendumu ir kurį kaip kliūtį asmenvardžiams kitomis kalbomis dukart nurodė Konstitucinis Teismas, – savo poziciją aiškino vienas mitingo organizatorių, jaunimo sambūrio „Pro Patria“ narys Vytautas Sinica. – Pagal Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją teisių suteikimas negali prieštarauti nacionaliniams teisės aktams, taip pat būtina atsižvelgti į istorinį kontekstą. Lenkijos ir SSRS okupacijų kontekste pasus su įrašais šiomis kalbomis gerai pažįstame. Be to, 1990 m. būtent tautinių mažumų gausiai gyvenamoje Pietryčių Lietuvoje buvo siekiama iš pradžių išlikti SSRS sudėtyje, o vėliau reikalaujama autonomijos.
Asmenvardžių ir kitų teisių reikalauja to paties regiono mažumos atstovai.“ Anot V. Sinicos, objektyvių priežasčių keisti esamą asmenvardžių rašybos tvarką nėra – tik Lenkijos ir LLRA reikalavimai, dažnai lydimi šantažo ir grasinimų dėl energetikos projektų ar koalicijų likimo. „Galiausiai egzistuoja kalbinis aspektas – mažumų asmenvardžiai kaip ir vietovardžiai yra lietuvių kalbos dalis, neretai kilę iš bendrinių lietuvių kalbos žodžių, ir kaip visa kalba yra saugomas UNESCO nematerialusis kultūros paveldas“, – pridūrė jis.
Mitingai ir tokios pozicijos rodo, kad asmenvardžių bei vietovardžių rašybos klausimas nebus lengvai išspręstas net ir tuomet, kai į Seimą pateks galutiniai Vyriausybės parengti projektai. Pats J. Bernatonis teigė, kad tai nebus lengvas ir greitas procesas – nežinia, ar jis bus užbaigtas šiemet. Vis dėlto J. Bernatonis mano, kad Lietuvos piliečiams pasikeisti pavardes turėtų būti leista – tam turėtų galioti panaši tvarka, kaip ir dabar norintiems keisti pavardę piliečiams. Be to, reikėtų nurodyti pirminį pavardės rašybos šaltinį. „Tie, kurie norėtų pavardes pasikeisti, turėtų pateikti įrodymų, kad jų pavardė turėtų būti rašoma kitaip, nes yra nelietuviškos kilmės, turėtų būti nustatyta visa keitimosi procedūra“, – kalbėjo J. Bernatonis.
