Andrius Kubilius laimėjo prieš Vytautą Landsbergį rezultatu 5166:4501 (arba 53 proc. prieš 47 proc.). Tai leis A. Kubiliui ne tik likti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininku dar dvejiems metams, bet ir pralenkti patriarchą V. Landsbergį pagal vadovavimo partijai laikotarpį.
V. Landsbergis konservatoriams vadovavo dešimt metų – nuo 1993 iki 2003 m. A. Kubilius turi galimybę tapti ilgiausiai partijos vadovu išbuvusiu politiku, nes jo kadencija truks iki 2015 m. Per šį laiką A. Kubilius pralaimėjo dvejus Seimo rinkimus (2004 ir 2012 m.) ir nugalėjo vienus (2008 m.). Įdomu tai, kad pralaimėjimų buvo ir tuomet, kai A. Kubiliaus vadovaujama partija buvo valdžioje (2012 m.), ir kai buvo opozicijoje (2004 m.). Tačiau A. Kubilius vadovavimas Vyriausybei tikrai nepadėdavo partijai nugalėti – tiek po 2000 m., tiek po 2012 m. rinkimų ji liko opozicijoje.
Vis dėlto, nors Seimo rinkimai buvo pralaimėti, A. Kubilius neatsistatydino, o partijos nariai nepareikalavo vadovo atsakomybės. Po pastarųjų 2012 m. rinkimų konservatoriai guodėsi, kad jų rezultatai visai neblogi ir pralaimėjimas bemaž prilygsta pergalei. Tačiau tai gali įtikinti nebent pačius konservatorius. Faktas tai, kad buvusi valdžios partija liko opozicijoje.
Po tokių rezultatų daugumos Vakarų Europos šalių didžiųjų partijų vadovams neliktų nieko kito, kaip paskelbti apie pasitraukimą iš lyderio posto. Žinoma, galima daryti išlygą, kad Lietuvoje įsivyravusi daugiapartinė sistema, kai dėl valdžios nuolat kovoja maždaug 5–7 parlamentinės partijos. Tačiau TS-LKD yra viena iš dviejų politinėje Lietuvos arenoje dominuojančių partijų, kuriai bet koks kitas rezultatas, išskyrus tą, kuris leidžia formuoti valdančiąją koaliciją, yra pralaimėjimas.
Dešimt ar daugiau metų, kai nevyksta partijos vadovų rotacija, gali reikšti keletą dalykų: kad partijai trūksta vidinės dinamikos ir ji nesugeba išugdyti bent kelių lygiaverčių politikų, galinčių konkuruoti tarpusavyje, arba tai, kad partijos vidiniai ryšiai tampa per daug patronažiniai – vadovui dirba didesnė dalis įtakingų politikų, kurie nenori prarasti savo pozicijų partijoje dėl galimų pokyčių. Tokie įpročiai greičiausiai susiformavo dar V. Landsbergio epochoje, kai nuo lyderio palankumo priklausydavo ir kitų partijos narių pozicijos – tiek partijoje, tiek valstybės institucijose. Nors A. Kubilius visiškai nepanašus į V. Landsbergį, pakeisti partinės karjeros principus sunku.
„Matyt, partija neturi naujų lyderių. Net potencialūs kandidatai, tokie kaip Irena Degutienė, buvo nustumti į antrą planą. Tačiau iš esmės nebuvo ieškoma alternatyvų, kurios padėtų partijai atsinaujinti, – teigė politologė Jūratė Novagrockienė. Tačiau, anot jos, konservatoriai dar turi sveiko proto, nes galiausiai pasirinko mažesnę blogybę ir balsavo už A. Kubilių. „Visuomenėje nėra palankaus požiūrio į garbaus amžiaus politikus“, – mano J. Novagrockienė ir pabrėžė, kad Lietuvos partijoms apskritai trūksta jaunų ir perspektyvių politikų, galinčių vadovauti.
Vis dėlto šis A. Kubiliaus laimėjimas gali būti ir paskutinis – po dvejų metų renkant partijos pirmininką narių siekis atsinaujinti jau gali būti lemiamas. Todėl A. Kubiliui, jei jis norėjo dar kartą vesti TS-LKD į Seimo rinkimus ir juos laimėti, galbūt vertėjo ir praleisti vieną partijos pirmininko kadenciją. Dabar didėja tikimybė, kad prieš kitus Seimo rinkimus konservatoriams vadovaus jau kas nors kitas.
