Keletas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime Vilniuje kalinčių vyrų ir aštuonios bausmę Panevėžio pataisos namuose atliekančios moterys pusantrų metų kūrė pasakas ir lopšines vaikams, o dabar nekantraudami laukia liepos mėnesio, kai bus išleista jų kūrybos knyga bei įrašytos kompaktinės plokštelės.
Ieško leidyklos
Kalinių pasakų knyga ir diskai bus padovanoti jų vaikams. Jie galės ir pasiskaityti mamos ar tėčio, kurie nuo jų atskirti ilgiems metams, sukurtą pasaką ir pasiklausyti jų balso.
Panevėžio pataisos namuose veikiančios mokyklos direktorė Genovaitė Kulvinskaitė, kurios iniciatyva įstaiga įsitraukė į tarptautinį projektą, skirtą suartinti kalinčius tėvus su vaikais, sakė, kad jau ieškoma leidyklos, kuri apsiimtų už mažiausią kainą išleisti kalinių kūrybą.
Dienos šviesą turėtų išvysti dvi knygos – vienoje būtų publikuojamos Panevėžio pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus nuteistųjų pasakos, kitoje – projekte dalyvavusių visų 6 užsienio šalių: Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Italijos, Turkijos ir Lietuvos nuteistųjų pasakų rinktinė.
Rašytojų plunksną išbandžiusios Panevėžio pataisos namų moterys, padedamos dėstytojų, pačios vertė savo kūrinius į anglų kalbą.
„Vertimas neišėjo tobulas, tačiau šiuo atveju nebuvo svarbiausia siekti literatūrinių aukštumų“, – „Sekundei“ teigė direktorė.
Projekte dalyvaujančios šalys parengė preliminarų būsimos bendros pasakų knygos maketą. Į ją pateko trys Lietuvos kalinių – dviejų vyrų ir vienos moters pasakos. Tačiau galutinis variantas gali skirtis.
Dalis kūrėjų jau laisvėje
Europos Sąjungos „Grundtvig“ mokymosi partnerystės projektas, kurio dalyviai kaliniai į kompaktines plokšteles galėjo įrašyti savo pasakojimus vaikams, prasidėjo 2011 metų rudenį. Kadangi projektas turėjo trukti dvejus metus, buvo atrinkti tokie nuteistieji, kurie artimiausiu metu neišeis į laisvę.
Iš pradžių į jį įsitraukė keliolika moterų ir per 10 vyrų, panorusių kurti pasakas ar pasakojimus. Beje, jos turėjo būti skirtos vaikams nuo 2 iki 15 metų. Tačiau galiausiai ir moterų, ir vyrų kūrėjų grupės sumažėjo. Vieni nuteistieji pritrūko įkvėpimo, kiti, praėjusių metų liepą įsigaliojus Probacijos įstatymui, išėjo į laisvę.
„Kelios į laisvę išėjusios moterys pataisos namuose sukurtas pasakas pasiėmė ir parvežė vaikams“, – pasakojo G. Kulvinskaitė.
Įkalinimo įstaigų darbuotojai pastebėjo, kad vyrams itin sunku palaikyti ryšį su vaikais.
Ne visos moterys nori, kad vaikai bendrautų su bausmę atliekančiu tėvu, neleidžia jų į pasimatymus. Kai kurie vaikai ir patys nenori susitikti su tėvais, gėdijasi jų.
Tad pasakų kūrėjams vyrams daug reiškia tai, kad vaikai galės paklausyti bent jų balso.
Moterų ir vyrų pasakos skiriasi
Projekte dalyvavusių nuteistų moterų ir vyrų pasakos labai skiriasi ir tematika, ir pasakojimo stiliumi. Moterų pasakos – svajingos, su užuominomis į pasakų bokšte sėdinčią princesę, laukiančią savo išvaduotojo. Vyrų – labiau žemiškos, buitinės.
Panevėžio pataisos namų darbuotojai nuteistųjų pasakas perskaitė savo vaikams.
Pasak G. Kulvinskaitės, šiems jos patiko.
Europos Sąjungos „Grundtvig“ mokymosi partnerystės projektui buvo skirta 15,5 tūkst. eurų. Šie pinigai skirti ne tik nuteistųjų kūrybai išleisti.
Už šiuos pinigus su nuteistaisiais dirbantys specialistai turėjo galimybę apsilankyti užsienio įkalinimo įstaigose, padirbėti prie programų ir darbo su nuteistaisiais metodikos kūrimo.
Panevėžio pataisos namų darbuotojams didelį įspūdį, kaip stiprinami nuteistųjų ryšiai su vaikais, padarė viešnagė Vengrijoje. Čia jie buvo pakviesti apsilankyti specialiuose namuose, kuriuose su savo šeima susitinka ir tam tikrą laiką gyvena nuteistieji.
Italijos kalėjimuose kalinių pasimatymams su šeima sudarytos puikios sąlygos. Jeigu nuteistas vyras ar moteris nori pabūti vienu du su sutuoktiniu, jų vaikus tuo metu prižiūri socialiniai darbuotojai, kurie įtraukia juos į lavinamuosius žaidimus.
Inga SMALSKIENĖ
