Pasiūlius dalyvauti kultūriniame projekte ir užfiksuoti romų gyvenimą iš vidaus, tabore, menininkė Audronė Vaupšienė ilgai nesvarstė. IQ ji pasakojo stipriausius savo įspūdžius, patirtus mažame, bet unikaliame pasaulyje.
„Iš vaikystės romai man susiję su burtais. Kai kas nors pasakodavo, kaip kokia nors čigonė būrė, pinigus ištraukė ir panašiai, aš kaip vaikas nesuvokdavau materialinės netekties, man viską kompensuodavo žodis „būrė“, – juokiasi A. Vaupšienė. Apsilankiusi tabore ji suprato, kad ne tik vaikiškas, bet ir dabartinis jos įsivaizdavimas (taip pat daugelio kitų žmonių) skiriasi nuo to, ką ten galima rasti iš tikrųjų.
Pojūtį atsidūrus tabore fotomenininkė palygina su jausmu išlipus iš lėktuvo kurioje nors egzotinėje šalyje. Viskas kardinaliai skiriasi: žmonių gymis, drabužiai, elgesio normos, kvapai… „Niekad nesusimąstai, kad čia pat, Lietuvoje, yra šimtai skirtingų pasaulių“, – iki šiol stebisi pašnekovė. Vis dėlto tie pirminiai potyriai tik paviršutiniški. Pabendravusi su romais fotografė įsitikino, kad jie, kaip ir visi žmonės, verkia, skundžiasi, džiaugiasi, myli ir neapkenčia. Tai A. Vaupšienė siekia parodyti ir savo fotografijomis, eksponuojamomis Vilniaus rotušėje. Iš penkių fotosesijų ir bemaž tūkstančio nuotraukų menininkė atrinko dvidešimt. Prireikė kelių atidžių peržiūrų, kol ji išsirinko labiausiai savo išgyvenimus atspindinčius kadrus ir sudarė parodą „Iš vidaus“.
Palankumo šokiai
Labiausiai menininkę sužavėjo jos fotografijų personažų tikrumas. „Jie kažkuo primena vaikus, kuriems neįsakysi: klausyk manęs, mylėk mane. Jie darys taip, kaip manys esant teisinga, kaip norės. Kaskart eidama į jų namus galvodavau, ar išlaikysiu bendravimo egzaminą, norės jie su manimi bendrauti ar ne“, – prisimena A. Vaupšienė. Bendravimas iš mandagumo tabore neegzistuoja. Fotografė šypsosi: apsilankymai romų gyvenvietėse kartais primena patekimą į karo zoną – turi mesti visus sąlygiškumus į šalį. „Kalbi, pasakoji, iš kur esi ir ko atvažiavai, o jie žiūri, klauso ir skenuoja… – juokiasi pašnekovė. – Jie vertina žmogaus atvirumą ir tikrumą. Romai labai intuityvūs.“
Vaikai draugiškumą mėgsta išreikšti šokiu. A. Vaupšienė parodoje pristato tris šokančių berniukų fotografijas. „Nuotraukose užfiksavau, kaip iš pradžių šoka vienas berniukas, tuomet neištveria ir šokti pradeda kitas, galiausiai prisijungia trečias. Jie patys sau ir dainavo. Tai iš tiesų jų kraujyje“, – muzikalia romų prigimtimi įsitikino menininkė. A. Vaupšienė patyrė ir tai, kad šiems žmonėms nepaaiškinsi, kaip pozuoti, ką daryti ir kur žiūrėti. Viską jie sprendė patys. Ir sugalvodavo taip, kad menininkė paskui ilgai žiūrėdavo į fotografijas ir stebėdavosi – pati ji taip nebūtų sumaniusi.
Netikėtumas A. Vaupšienę lydėjo kiekviename žingsnyje. Vieną įsimintiniausių parodos portretų ji užfiksavo visiškai atsitiktinai. Ilgaplaukės mergaitės, vardu Rima, stovinčios prie lango, fotografija atsirado apsilankius šeimoje, kuri retai prisileidžia prašalaičius, ypač su fotokamera. Tačiau susėdus prie puodelio arbatos ir įsišnekėjus motina leido nufotografuoti dukrą ir ši, persivilkusi drabužius, tapo tikra romų Mona Liza. „Ji tarsi iš senųjų tapytojų darbų nužengusi „amžinoji moteris“, – netikėtu portretu džiaugiasi menininkė.
Socialinės stigmos
Ankstesni A. Vaupšienės darbai taip pat pasižymėjo socialine tematika, tad dalyvavimas Kultūros ministerijos inicijuotame projekte pratęsė jos domėjimąsi žmonėmis ir jų gyvenimais. Anot pašnekovės, taikliausiai taboro nuotaikas atskleidė susitikimas su berniuku, vedžiojančiu jauną vilkšunį. Menininkė vaiko pasiteiravo, ar šuo nepiktas, ar nepuls. „Ne, jis nepiktas, – atsakė berniukas. – Su visais nori draugauti, bet mes jį dresuojame, kad jis visus narkomanus išvarytų…“
A. Vaupšienės manymu, vaikas nusakė esmę apie tabore tvyrančią įtampą. Net mažamečių galvose. „Didelė dalis žmonių kenčia dėl ten susiklosčiusios padėties. Jei dešimt namų iš šimto užsiima narkotikų verslu ir ta dėmė užmetama visiems, galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi tie, kurie to nedaro“, – atkreipia dėmesį fotografė. Socialines problemas ir negatyvų visuomenės požiūrį į romus jautriausiai išgyvena jauni žmonės. Merginos menininkei guodėsi, kaip joms skaudu, kai atsisėdus autobuse žmonės pereina į kitą vietą.
Tačiau, kalbant apie romus, ypač turint galvoje jų temperamentingą prigimtį, nereikėtų pabaigti niūria nata. A. Vaupšienės fotografijose apstu šypsenų ir pakilios nuotaikos. Geriausiai šias emocijas iliustruoja įamžinta krikštynų ceremonija. „Šeimai tai buvo labai didelė ir svarbi šventė. Visi joje nuoširdžiai dalyvavo, karštai meldėsi, džiaugėsi… Negalėjau neužfiksuoti jų išpuošų vaikų, to spindesio ir jaudulio, kuris ten tvyrojo“, – pasakoja A. Vaupšienė, kuriai artimesnė pažintis su romų tauta įsirėžė kaip neįkainojama patirtis. Tiek meninė, tiek pilietinė.
