Progreso konferencijoje „Login“ buvau pakviestas į diskusiją, kurioje dalyvavo šios konferencijos pranešėjai, keletas didelių Lietuvos bendrovių vadovų ir žurnalistų. Pokalbio tema, kodėl Lietuva, turėdama vieną geriausių interneto ir mobiliosios telefonijos infrastruktūrų pasaulyje, tuo nepasinaudoja, netrukus pakrypo prie emigracijos problemų.
Noah Rafordas, verslininkas ir Jungtinių Arabų Emyratų ministro pirmininko tarnybos patarėjas, bent porą kartų nusistebėjo: jei jums trūksta žmonių, pasikvieskite. Artimųjų Rytų šalyse, Šiaurės Afrikoje taip pat yra daugybė jaunų talentų ir laisvų darbo rankų.
Prie stalo sėdintys lietuviai vos pastebimai atsiduso. Ir talentų, ir tiesiog darbščių žmonių yra daug arčiau – Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje. Tačiau Lietuvoje tai kažkodėl nepatogi tema. Jos ypač vengia nuo rinkimų iki rinkimų gyvenantys politikai.
Prieš latvius ir estus mėgstame pasididžiuoti, kad esame gana homogeniška valstybė. Taip, mums tai padėjo išvengti dalies posovietinio periodo problemų, su kuriomis vis dar sunkiai tvarkosi tie patys estai ir latviai. Uždarumas, nacionalizmas ir įvairios fobijos būdingos visiems Baltijos šalių gyventojams – ir vietos rusams, ir patiems latviams bei estams. Lietuvos visuomenė šiuo požiūriu serga ne mažiau – santykiai su dešimtmečius čia gyvenančia lenkų tautine mažuma yra komplikuoti ir vargu ar gerėja.
Lietuva su savo puikia interneto infrastruktūra primena aukso puodą laimėjusio varguolio garaže stovintį „Ferrari“, kuriam įsigyti pinigų užteko, bet degalų įpilti nebėra už ką.
Dar vienas pastarųjų dešimtmečių Lietuvos pralaimėjimas – tiesiog nusikalstamai apleistas rusų kalbos mokymas vidurinėse mokyklose. Turėjome istorinę galimybę iš kartos į kartą perduoti rusų kalbos žinias ir tapti visuomene, jungiančia Rytus ir Vakarus, suprantančia šių vis dar skirtingų pasaulių kalbas ir mentalitetą. Tačiau dabar, atrodo, tie du pasauliai susidūrė pačioje Lietuvoje. Vienoje kraštutinumų pusėje – nostalgiją sovietiniams laikams bei panieką asmeninei iniciatyvai jaučianti visuomenės dalis. Kitoje – užsienyje išsilavinimo siekiantis ar jį jau įgijęs jaunimas, abejojantis, ar savo profesinę karjerą tęsti sovietinio raugo neišsklaidančioje tėvynėje.
Beviltiškas rusų kalbos mokymas apnuogina ir kur kas didesnes švietimo sistemos problemas. Daugelis bendrojo lavinimo mokyklų, nors dešimtmečius nesibaigia reformos, tesugeba suteikti sovietinio lygio išsilavinimą ir pasaulėžiūrą. Jei vyresnioji karta nekalba angliškai, o jaunesnioji – rusiškai, tikėtina, kad pirmieji kalbos mokėsi žiūrėdami rusiškus filmus, o antrieji – Holivudo produkciją ir MTV.
Tačiau prastos užsienio kalbų žinios daug mažesnis barjeras nei svetimų baimė. Akivaizdu viena: nesugebėdami priimti kitos tautybės, rasės ar įsitikinimų žmonių, prarandame galimybę gauti tai, ką geriausio gali duoti globalizacija – nuo keitimosi informacija, žiniomis ir idėjomis iki prekybos ir paslaugų. Stovime globalizacijos šalikelėje, užuot skrieję jos greitkeliu pirma klase.
Požiūris, kad uždarumas padės išvengti globalizacijos keliamų problemų, yra toks pat naivus kaip galvą smėlyje slepiantis strutis. Šiame žurnalo numeryje spausdinamas žurnalistinis tyrimas yra tik dar vienas įrodymas – mūsų šalies piliečiai, įtraukti į tarptautinius kokaino gabentojų tinklus, atlieka bausmę Pietų Amerikos kalėjimuose. Tai tik viena su lietuviais susijusių globalizacijos grimasų, bet jų galima rasti gerokai daugiau. Neseniai portaluose mirgėjo antraštės apie iš lietuvių šeimos Norvegijoje atimtą vaiką ir perduotą auginti dviejų moterų šeimai. Nesunku atspėti, kur kirčius sudėliojo homofobiškai auditorijai pataikaujanti lietuvių žiniasklaida, tačiau tai yra dar vienas įrodymas, kaip daliai visuomenės pseudonacionalistiniai jausmai (esą norvegai tyčiojasi iš lietuvių) yra svarbesni už Europoje priimtas žmogaus teises (šiuo atveju vaiko, kuriam savoje šeimoje gyventi nesaugu).
Tokį požiūrį pakeisti sunku, o kai kuriems įpūsti tolerancijos dvasios net ir neįmanoma. Tačiau politikai jau dabar turėtų apie tai kalbėti ir rengti visuomenę suprasti, kad vienas iš emigracijos sukeltų problemų sprendimo būdų yra imigracija. Apie tai reikėtų kalbėti ir tuomet, net jei stebuklinga burtininko lazdele mostelėję galėtume namo susigrąžinti visus lietuvius.
Klaidinga dėl senstančios visuomenės ir mažėjančios Lietuvos akcentuoti skaudžius padarinius, o ne galimybes. Esą sparčiai senstančioje ir darbingo amžiaus žmones prarandančioje Lietuvoje greitai nebus kam pensijų mokėti. Siekiant problemas spręsti iš esmės, reikėtų nusitaikyti į aukštos kvalifikacijos specialistus – paskui juos atvažiuos ir juodadarbiai, kurie vieni Lietuvos neišgelbės.
Tad valdžios pastangas ir energiją reikėtų skirti pirmiausia tam, kad ir vietos, ir užsienio talentai verslą ir darbo vietas norėtų kurti Lietuvoje. Atviros visuomenės šalyje, turinčioje puikią interneto infrastruktūrą, kuri dabar labiau primena aukso puodą laimėjusio varguolio garaže stovintį „Ferrari“. Iš dangaus nukritusio milijono sportiniam automobiliui užteko, tačiau trūksta gebėjimų ir atsakomybės jį valdyti, o ir degalų įpilti nebėra už ką.
