Pirmajame UEFA Čempionų lygos pusfinalio mače vokiška Miuncheno „Bayern“ mašina su asfaltu sulygino „Barcelonos“ tvirtovę.
Rezultatu 4:0 bavarų naudai pasibaigusios rungtynės net patiems ištikimiausiems „Barcelonos“ gerbėjams atrodo kaip nuosprendis. Tačiau Čempionų lygoje yra buvę sugrįžimų, kurių pavyzdžiu kitą savaitę gali pasekti katalonai.
La Korunjos „Deportivo“, 2003–2004 m.
Pirmą ketvirtfinalio mačą su „AC Milan“ „San Siro“ stadione rezultatu 1:4 pralaimėję „Deportivo“ futbolininkai namie pakilo lyg feniksas iš pelenų. Prieš atsakomąsias rungtynes tuometis La Korunjos ekipos treneris Javieras Irureta sakė: „Tai labai sudėtinga situacija, tačiau pasaulyje būna ne tik futbolo stebuklų. Kai kurių dalykų neįmanoma paaiškinti racionaliai.“
Tačiau tą dieną J. Irureta buvo labai racionalus. Išleidęs savo smogiamąją puolimo jėgą, jis jau pirmame kėlinyje gavo iš jos dividendų. Per pirmą rungtynių pusę po vieną įvartį į „Rossoneri“ vartus įmušė Walteris Pandiani, Juanas Carlosas Valerónas ir Albertas Luque. 76 minutę po keitimo pasirodęs Franas Gonzálezas į nedidelį La Korunjos miestą atnešė šventę. 4:0, ir „Deportivo“ keliavo į pusfinalį.
Po tų rungtynių J. Irureta buvo pasiryžęs eiti Santjago de Kompostelos piligrimų kelią.
„AS Monaco“, 2003–2004 m.
Kita to paties sezono ketvirtfinalio pora, bet panašus scenarijus. Prancūzams jėgas suremti teko su Madrido „Real“ komanda. Pirmos rungtynės „Santiago Bernabeu“ stadione nuteikė, kad į pusfinalį užtikrintai turėtų žengti karališkasis klubas. Mačas baigėsi rezultatu 4:2 „Real“ naudai.
Tai reiškė, kad „AS Monaco“ namie turėjo mušti bent du įvarčius ir tikėtis, kad varžovai nepataikys nė vieno. Arba praleisti vieną įvartį ir bandyti „Real“ gynybą pralaužti bent tris kartus. Visų nuostabai taip ir atsitiko. Ludovicas Giuly dukart pasiuntė kamuolį į tinklą, vieną įvartį pridėjo Fernando Morientesas (pasiskolintas būtent iš „Real“), ir prancūzai pasiekė reikalingą rezultatą. Paskutinis Raulio smūgis praskriejo virš vartų ir žvaigždžių pilnas „Real“ tą kartą vėl liko Čempionų lygos provincija.
Londono „Chelsea“, 2011–2012 m.
Turbūt žymiausias praėjusio sezono revanšas. Aštuntfinalyje į poras gavę italų „Napoli“ klubą, Londono aristokratai pajuto šiokį tokį nerimą. Tai buvo komanda, iš kurios galėjai laukti bet ko. Ir pirmas mačas buvo šaltas dušas „Chelsea“ bei jos gerbėjams. Tas susitikimas vyriausiajam treneriui André Villasui-Boasui kainavo kėdę.
Neapolyje Juanas Mata išvedė „mėlynuosius“ į priekį, tačiau tada, ko gero, geriausias karjeros rungtynes žaidęs Ezequielis Lavezzi dukart privertė ištraukti kamuolį iš vartų Petrą Čechą, o Edinsonas Cavani rungtynių pabaigoje įspraudė „Chelsea“ į kampą. 3:1 po pirmųjų rungtynių reiškė labai dideles problemas „Stamford Bridge“ stadione.
A. Villasą-Boasą pakeitęs Roberto Di Mateo visiškai nejuto sentimentų gimtosios šalies klubui. Jis pertvarkė „Chelsea“ gynybą ir per savaitę sugebėjo įpūsti komandai pasitikėjimą savo jėgomis. Veteranai Johnas Terry, Didier Drogba ir Frankas Lampardas padėjo komandai pasiekti pratęsimą ir per jį tikslus Branislavo Ivanovičiaus smūgis padėjo pratęsti „Chelsea“ žygį Europoje. Ir patys atsimenate, kur jis baigėsi.
„Mano gyvenime yra buvę puikių vakarų, tačiau šis, ko gero, įeis į klubo istoriją“, – tada teigė naujai iškeptas „Chelsea“ treneris R. Di Mateo. Jis turbūt pats nenutuokė, kad tai tebuvo didžiosios kelionės į triumfą pradžia.
Žinoma, nė viena šių komandų neturėjo keturių įvarčių deficito, kaip dabar turi „Barcelona“. Tačiau kas jau kas, bet ji moka parodyti geležinę valią ir charakterį. Miuncheno „Bayern“ gerbėjai dar neturėtų skubėti pirkti bilietų į Londoną, kur vyks Čempionų lygos finalas.
