Apie senstančią visuomenę girdime dažnai, tačiau retas suvokia realią šios informacijos reikšmę. Statistika ir prognozės kaipmat nuima rožinius akinius. Šiandien 65 metų ir vyresni žmonės sudaro iki 20 proc. visų Lietuvos gyventojų, tačiau, „Eurostat“ duomenimis, ši dalis nuolat augs, o 2060 m. pasieksime 56,65 proc. Tad natūraliai kyla klausimas, kas mokės pensijas šiuo metu karjerą pradedantiems lietuviams.
Pagal demografines tendencijas Lietuvos situacija nėra išskirtinė. 2060 m. 27-iose ES šalyse 65 metų ir vyresnių gyventojų dalis sieks 52,55 proc. Didžiausia šio amžiaus žmonių dalis 2060 m. prognozuojama Latvijoje – 67,99 proc.
Maždaug prieš dešimtmetį reaguojant į demografinius iššūkius ir Lietuvoje, ir kitose šalyse panašiais principais buvo reformuotos pensijų sistemos. Nuo to laiko piliečiams atsirado galimybių papildomai kaupti senatvės pensijai antrosios ir trečiosios pakopos pensijų fonduose. Tačiau „Sodra“ liko pagrindinis ir svarbiausias socialinio draudimo sistemos elementas, kuris kiekvienam dirbančiam asmeniui užtikrina minimalią senatvės pensiją.
Užsienio šalių gyventojai pensijų fonduose kaupia sėkmingai net neabejodami dėl jų reikalingumo, tačiau kai kurie finansinio neraštingumo džiunglėse pasiklydę lietuviai šiuo metu iš naujo svarsto, kaupti pensijų fonduose ar ne. 2011 m. Nyderlandų gyventojų pensijų fonduose kaupiamos lėšos sudarė 125 proc., Šveicarijoje – 110 proc., Australijoje – 92 proc., Suomijoje – 75 proc., Danijoje – 50 proc., Airijoje – 46 proc., Lenkijoje – 15 proc., Brazilijoje – 14 proc. šalies BVP. Tad, kalbant apie lietuvių pasirinkimą, reikėtų kelti ne klausimą, ar man to reikia, o kodėl aš to dar nedarau?
Kol kas „Sodrą“ kamuoja politinės, o ne demografinės problemos. Nuo 2003 m. vidutinė senatvės pensija Lietuvoje kasmet buvo didinama mažiausiai 5 proc., o piką ji pasiekė 2008 m., kai, palyginti su 2007 m., išaugo beveik 30 proc., iki 786 litų. Praėjusiais metais, Lietuvos ekonomikai bundant iš krizės, pensijos buvo padidintos dar beveik 10 proc.
Iki šiol „Sodros“ situaciją labiausiai veikė ne demografiniai veiksniai, o politiniai sprendimai. Mokamų pensijų ir kitų socialinių išmokų dydis nepriklausė nuo to, kiek mokesčių pavykdavo surinkti į „Sodrą“. Remiantis 2012 m. pirmo ketvirčio konsoliduota biudžeto pajamų ir išlaidų ataskaita, 61 proc. „Sodros“ išlaidų teko pensijų socialiniam draudimui, į kurį įeina senatvės pensijų išmokos. O antrosios pakopos pensijoms finansuoti (ateities pensininkams) skiriama dalis buvo mažesnė nei 3 proc. visų „Sodros“ išlaidų.
Praėjusiais metais „Sodros“ skola siekė 9,727 mlrd. litų. Šiemet ji gali dar labiau išaugti – 2013 m. ji prognozuoja surinksianti 9,679 mlrd. litų pajamų, o išlaidos gali siekti 11,363 mlrd. litų. Atrodo, kad, kaip ir kiekvienais metais, „Sodros“ biudžetas bus deficitinis, ir tai tik dar labiau padidins valstybės skolos naštą.
Vienintelė išeitis – struktūrinės reformos. Šiandien dirbantys žmonės turi dar kartą apsispręsti, kaip kaups savo pensijai. Dažnai pateikiamas argumentas, kad pasirinkus kaupti antrosios pakopos pensijų fonduose „Sodros“ mokama pensija šiek tiek sumažės, tačiau pamirštama paprasta aritmetika – ji bet kuriuo atveju gali mažėti, o, atsižvelgiant į demografines tendencijas bei skylėtą „Sodros“ biudžetą, tokia tikimybė gana didelė.
2010 m. „Sodros“ mokamos pensijos jau buvo karpomos – vidutinė senatvės pensija sumažinta 8 proc. Kad ir kokie pokyčiai laukia, antrosios pakopos pensijų fonduose sukauptos lėšos yra konkretaus žmogaus nuosavybė.
Kol demografinė padėtis dar palyginti gera, būtina suspėti pasirūpinti ir dabarties, ir ateities pensininkais. Norėdama kasmet didėjančią pensijų problemą veiksmingai suvaldyti, valstybė turi nedelsdama imtis struktūrinių visos socialinio draudimo sistemos pertvarkų. Džiugu, kad pirmieji ir labai svarbūs žingsniai, susiję su pensijų kaupimu, jau padaryti.
