Ruošdamasi pokalbiui su Vytautu Bukausku, neseniai grįžusiu iš Etiopijos, paprašau jo pasidalyti kelionės programa. Gaunu beveik 40 puslapių aprašymą – lyg užuominą apie sunkiai aprėpiamą temų įvairovę. Tad ir pokalbį apie Etiopiją bei etiopus tenka dalyti į dvi dalis ir pradėti nuo vieno įspūdingiausių kelionės momentų – vizito pas pietuose gyvenančias gentis.
Pirmą kartą Etiopijoje keliautojas V. Bukauskas lankėsi prieš šešerius metus. Šiemet pretekstu grįžti į šią šalį tapo triatlonininko Vidmanto Urbono suplanuota ekologinė akcija, per kurią sportininkas nusprendė perplaukti Tanos ežerą Etiopijoje.
75 km ilgio ir 70 km pločio ežerui perplaukti prireikė dviejų kelionės dienų, o iš viso 18 žmonių kompanija (lietuviai ir du danai) Etiopijoje praleido apie tris savaites. Visą kultūrinę, pažintinę kelionės programą sudėliojo V. Bukauskas. Jis prisipažįsta buvęs didžiausiu iniciatoriumi, kad keliautojai pamatytų pietuose gyvenančias gentis. Tačiau šįsyk viešnagės patirtis jį kiek nuvylė.
„Dar kartą įsitikinau, kad į tokias vieta reikia važiuoti kaip įmanoma anksčiau. Etiopija gana stabili šalis, čia skverbiasi turizmas ir tai keičia tuos žmones. Jų gyvenimo būdas mažai pasikeitė, bet poelgiai – taip, juos jau pripratino prie pinigų“, – teigė V. Bukauskas.
Ginkluotas kone kiekvienas
Mažiau natūralumo, daugiau pozavimo – tokius įspūdžius, palyginti su viešnage prieš šešerius metus, šįsyk V. Bukauskui paliko gentys. Susitarti patiems dėl fotografavimo padalijant smulkių pinigų taip pat buvo sunkiau – kainas diktuoja vietos tarpininkai, kurie pas gentį nuveda už tam tikrą mokestį. Jį, beje, gali nulemti net naudojama vaizdo kamera: jeigu ji didelė ir dar su stovu, už filmavimą teks mokėti kelis kartus daugiau, nei filmuojant maža.
Visgi keliautojas pripažįsta, kad niekada nemačiusiam Afrikos genčių tokia viešnagė ir dabar padarytų didžiulį įspūdį. Jos vis dar išsaugojusios savitą gyvenimo būdą, ritualus, originalią kūno puošybą. Ir kiek bauginantį įvaizdį: pas pietuose gyvenančias gentis vietos turizmo agentūros vengia keliautojus vežti vienu automobiliu – paprastai renkama didesnė grupė. Taip elgiamasi dėl saugumo: jeigu automobilis sugestų, atvykėliams likti genčių teritorijoje pavojinga. Dar nuo pilietinio karo laikų gentys yra gausiai apsiginklavusios.
„Filmuoju ir matau: stovi šone moteris su vaiku ir automatu. To dar nebuvau matęs, pasisukau į ją su kamera, ji žiūri į mane, aš – į ją ir nebefilmuoju. Nes ji žiūrėjo taip rimtai, kad tiesiog nerizikavau“, – sakė V. Bukauskas.
Pasak keliautojo, karingiausiose gentyse po kalašnikovą turi kone kiekvienas vyras, bet turistams tai paprastai pavojaus nekelia: ginklai naudojami nebent sprendžiant tarpusavio konfliktus dėl, pavyzdžiui, karvių. Tačiau plintant turizmui griežtinami ir saugumo reikalavimai, tad ginklų skaičių stengiamasi mažinti, o, pavyzdžiui, karingoji mursių gentis jau išstumta iš teritorijų, kuriose V. Bukauskas ją lankė viešėdamas pirmąkart.
Randai – moterų puošmena
Pietuose gyvenančiose gentyse už mokestį keliautojams teko stebėti ir įšventinimo į vyrus ceremoniją. Savo brandą vyrai turi įrodyti tris kartus peršokdami į eilę sustatytų jaučių nugaromis: kuo jaunuolis turtingesnis, tuo daugiau jaučių suvaroma. Ceremonijos kaltininką palaikančios genties moterys ritualo pradžioje taip pat atlieka svarbų vaidmenį: šokdamos, dainuodamos jos įeina į transo būseną ir provokuoja vyrus plakti jas rykštėmis. Gentyse randai laikomi moterų puošmena, tad kuo nugara labiau randuota, tuo moteris laikoma gražesne.
Jokių nesusipratimų ar neramumų gentyse lietuviai nepatyrė. Tačiau, pasak V. Bukausko, viešint pas gentis šiokia tokia įtampa neapleidžia visą laiką. Nors baltieji turistai gentyse lankosi vis dažniau, tai vietiniams tebėra egzotika. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė V. Bukausko dukra. Nuo 3,5 metų mergaitės šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis vietiniai tiesiog negalėjo atitraukti akių.
„Vis stebėjome, kad niekam nekiltų kokia nors kvaila mintis, tačiau nieko panašaus nebuvo. Visgi, kai gentys jau „išeina iš savęs“, geriausia išvažiuoti. Taip atsitinka per pietus, kai jie naudoja vietinį alkoholį. Jis geriamas beveik visoje šalyje, bet gentyse – ypač. Tada vietiniai pradeda kvailioti, ypač mursių genties žmonės tampa agresyvūs“, – pasakojo V. Bukauskas.
Sulaukė žiniasklaidos dėmesio
Nors gentyse įtampa lietuvių neapleido, apskritai Etiopiją V. Bukauskas laiko atvykėliams palyginti saugia Afrikos valstybe, ypač keliaujantiems po sostinę, nacionalinius parkus ar kitas turistams patrauklias vietoves. Keliaujantiems po šalį jis pataria laikytis atokiau nuo pasienio su kitomis valstybėmis, kur, pasak V. Bukausko, vyksta daug ir blogo, ir gero.
Didžiausia įtampa daug metų tvyro tarp Etiopijos bei kaimynės Eritrėjos, nors istorinė Abisinija apėmė būtent dabartinės Etiopijos vakarinę dalį bei Eritrėjos šiaurę. Paprasti šalių gyventojai taikiai bendrauja ir dabar, tačiau valstybių vadovai susipriešinę. Eritrėja skiria Etiopiją ir nuo Raudonosios jūros, tad dalį uosto veiklos didžioji kaimynė priversta vykdyti per Džibutį.
Siekdama padidinti šalininkų šalyje kaimynėje skaičių, Etiopija bando persivilioti Eritrėjos studentus pas save: jiems siūlo nemokamą mokslą, sudaro sąlygas gyventi.
Beje, po Etiopiją keliavę lietuviai pastebėjo, kad anglų kalba jų sutiktiems vietiniams nekėlė didesnių problemų. Po V. Urbono plaukimo lietuviai sulaukė vietos žiniasklaidos dėmesio. Davę interviu vietos televizijai, tą pačią dieną keliautojai atsitiktinai išvydo reportažą apie save žinių laidoje. Grįžę į sostinę pamatė ir laikraštį, kuriame buvo aprašyta ekologinė V. Urbono akcija. Žurnalistai lietuvių klausinėjo ne tik apie kelionės tikslą, bet ir ar svečiai saugiai jaučiasi jų šalyje.
V. Bukausko pasakojimo tęsinys apie koptų kultūrą, Adis Abebą, nacionalinius parkus ir šalies virtuvės ypatumus – kitame IQ savaitraščio numeryje.
