Estijos rusų integracija yra viena skaudžiausių temų šioje mažoje šalyje, kuri mėgsta priimti pagyras dėl sėkmingų pastangų modernizuotis ir net rodyti pavyzdį daugeliui kitų ES šalių
Prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, su kuriuo IQ kalbėjosi Taline, pastebimai suirzo sulaukęs klausimo apie tautinių mažumų integraciją. „Atsižvelgdamas į tai, kas buvo po penkiasdešimties brutalios okupacijos metų, rusakalbių integracijos klausimą pavadinčiau sėkmės istorija. Apie 85 proc. gyventojų turi Estijos pilietybę. Palyginti su situacija, kuri buvo prieš dvidešimt metų, tai didelė pažanga, – kalbėjo T. H. Ilvesas. – Iš esmės integracijos politika veikia, tačiau reikia pripažinti, kad daliai žmonių nepatiko Sovietų Sąjungos žlugimas. Nepatiko, kad tapo lygūs su kitais, neteko privilegijų. Tačiau laikas daro savo ir žmonės supranta, kad gyventi liberalioje demokratinėje valstybėje yra geriau nei šalyse, kurios tokios nėra.“
Bronzinio kario pamoka
Tačiau tokiai optimistinei pozicijai pritaria ne visi estai. „Visa integracijos problematika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima vadinti sėkmės istorija“, – IQ teigė žymus Estijos sociologas Juhanas Kivirähkas, šiuo metu dirbantis Tarptautiniame gynybos studijų centre Taline. Anot jo, rusakalbiai Estijoje nėra vienalytė grupė. Juos galima skirti į tris dalis: Estijos piliečius, Rusijos piliečius ir neturinčius pilietybės. „Nesunku suvokti, ką reikia daryti su Estijos pilietybę turinčiais rusais ar vis dar neturinčiais pilietybės: būtina gerinti jų kalbos įgūdžius, švietimą, Estijos istorijos, kultūros išmanymą. Gerokai sunkiau nuspręsti, kaip elgtis su Rusijos pilietybę turinčiais gyventojais ir kaip juos integruoti. Šiuo atveju klausimų gerokai daugiau – tarkime, ar jie apskritai nori integruotis Estijoje?“ – kalbėjo J. Kivirähkas.
Skiriasi ir Estijos politinių partijų požiūriai į tai, kokia turėtų būti integracijos politika. Centro partija ir socialdemokratai nuosaikiau žiūri į integracijos politiką, nes tikisi sulaukti ir Estijos rusų, turinčių teisę balsuoti, palaikymo rinkimuose. Būtent dėl to Centro partija jau daugelį metų laimi rinkimus Taline – šios partijos lyderis Edgaras Savisaaras Talino meras yra nuo 2007 m. Tačiau nacionaliniu lygiu iki šiol Estijoje dominavo dešiniosios partijos, kurios nebuvo nusiteikusios taikyti kokių nors nuolaidų rusakalbiams, o Rusija apskritai buvo ir yra laikoma viena didžiausių grėsmių Estijai.
Vis dėlto 2007 m. kilusios riaušės dėl Bronzinio kario perkėlimo estams buvo tikras šokas. Po šių įvykių imta rimčiau svarstyti, kaip paskatinti rusakalbių integraciją ir padidinti jų lojalumą Estijos valstybei.
Dešiniosios, nacionalistiškai nusiteikusios partijos „Pro Patria“ ir „Res Publika“ prieš praėjusius parlamento rinkimus skelbė, kad sieks padidinti estų skaičių iki 1,5 mln. „Ką tai reiškia? Kad visi rusakalbiai gyventojai turėtų tapti estais. Jei tautybę apibrėžtume remdamiesi pilietybe, kaip Prancūzijoje, kur visi turintys šios valstybės pilietybę yra prancūzai, tai būtų įmanoma. Tačiau dešiniosios jėgos tam nepasiruošusios. Jos nori, kad etniniai rusai taptų etniniais estais. Tai jau ne integracija, tai – asimiliacija“, – ironizavo J. Kivirähkas. Kaip pabrėžia Estijos sociologai, būtent asimiliacijos baimė yra viena svarbiausių priežasčių, stabdančių rusakalbių integraciją į Estijos visuomenę. Pastarųjų metų politiniai sprendimai, pavyzdžiui, rusų mokyklose išplėsti estiškai dėstomų dalykų dalį iki 60 proc., taip pat padidino spaudimą rusakalbiams gyventojams ir kelia tam tikrą įtampą.
Gyventojų vis mažėja
Estijos gyventojų demografinė padėtis jau seniai kelia susirūpinimą politikams, bemaž nepriklausomai nuo to, kurioms politinėms platformoms jie priklauso. Daugelis partijų pabrėžia, kad gimstamumas ir demografinė padėtis yra viena svarbiausių Estijos problemų. 2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Estijoje buvo 1,294 mln. nuolatinių gyventojų. Per dešimtmetį Estijos gyventojų sumažėjo 79 tūkst., arba 5,5 proc. Estijos piliečių buvo 1,101 mln., arba 85 proc. visų gyventojų. Palyginti su 2000 m. duomenimis, piliečių dalis padidėjo 5 proc., neturinčių pilietybės sumažėjo nuo 12,4 iki 6,5 proc., tačiau padaugėjo ir užsienio pilietybę turinčių gyventojų. 2000 m. jų buvo 6,9 proc., o dabar – 8,1 proc. Tarp turinčių užsienio pasus daugiausia – Rusijos piliečių, jų beveik 90 tūkst. (dar 4,7 tūkst. turi Ukrainos pilietybę, 1,7 tūkst. – Latvijos). Tačiau atsižvelgiant į etninę priklausomybę gyventojų santykis Estijoje bemaž nekinta – 69 proc. deklaravo esantys estai, o beveik 25 proc. – rusai. Rusų kaip gimtąją kalbą įvardijo beveik 30 proc. 2011 m. gyventojų surašyme dalyvavusių žmonių.
Viduje, bet atskirai
Tai, kad beveik trečdalis gyventojų kasdien kalba rusiškai, Estijos visuomenę vis dar skiria į dvi nelygias dalis. Nors jau pirmojo dešimtmečio nuo nepriklausomybės atkūrimo viduryje Estijos pilietybės poreikis šoktelėjo ir gana didelė dalis apsisprendusių likti šioje šalyje rusų prašė pilietybės, vien šis pilietinės priklausomybės faktas dar nepakeitė požiūrio į savo padėtį Estijos visuomenėje. Be to, kaip alternatyvą Estijos pilietybei aktyviau Rusijos pasus ėmė siūlyti ir Maskva. Dalis rusų susiviliojo, nes buvo aktualu palaikyti ryšius su Rusijoje gyvenančiais giminaičiais.
Prieš Estijai įsiliejant į ES supaprastinta kelionių į Rusiją tvarka atrodė visai patrauklus motyvas. Tiesa, vėliau tai atsigręžė kitu galu – Rusijos piliečiai neturi tokių teisių į bevizį judėjimą ES viduje kaip Estijos piliečiai ar asmenys, neturintys pilietybės (jiems suteikiamos galimybės be vizų keliauti ES). Pastaraisiais metais motyvų įgyti Estijos ar Rusijos pilietybę gerokai sumažėjo – šie asmenys turi vadinamuosius nepiliečių pasus, kurie suteikia teisę keliauti tiek į ES, tiek į Rusiją, todėl nėra būtinybės vien dėl paprastesnio judėjimo prašyti kurio nors tikro paso.
Tačiau pastarųjų metų Rusijos politika, siekiant stiprinti ryšius su vadinamųjų tėvynainių bendruomenėmis, tik aktyvėjo. Kai kurie ekspertai mano, esą tai gali būti snaudžiantis ugnikalnis – Bronzinio kario perkėlimo istorija patvirtino, kad Rusija mielai pasinaudotų egzistuojančia latentine įtampa visuomenėje, o galbūt ją ir paskatintų.
Iki šiol Estijos visuomenė susiskaldžiusi kalbos pagrindu. „Dar sovietinės okupacijos laikotarpiu susiklostė situacija, kai dvi kalbinės bendruomenės gyvena šalia, tačiau atskirai viena nuo kitos, – teigė J. Kivirähkas. – Ir dabar yra įmonių, kuriose dominuoja viena ar kita kalba, atskiros mokyklų sistemos, vaikų darželiai. Žinoma, rusai turi daugiau galimybių bendrauti su estais. Tačiau estų visuomenė, kaip parodė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimai, netolerantiška. Iš visų EBPO šalių Estijoje tolerancijos indeksas yra žemiausias.“
Kaip rodo 2011–2012 m. Estijoje atlikta tautinių mažumų integracijos ataskaita, pastaraisiais metais reali pažanga integracijos srityje nebuvo pasiekta. Palyginti su 2008 m. tyrimu, integracijos lygis išlieka toks pat – apie 61 proc. kitų tautybių Estijos gyventojų jaučiasi daugiau ar mažiau integruoti į visuomenę. Kita vertus, pastebėta tendencija, kad didėja plyšys tarp linkusių integruotis ir visiškai atskirtų nuo didžiosios dalies visuomenės. Per pastaruosius ketverius metus „stipriai integruotų“ tautinių mažumų dalis išaugo nuo 27,5 iki 32 proc., tačiau ir „visiškai neintegruotų“ dalis padidėjo nuo 7,5 iki 13 proc. Tyrimo autoriai paskelbė, kad reikia imtis labai specifinių integracijos programų skirtingoms tautinių mažumų grupėms – vienus vis dar būtina mokyti kalbos pagrindų, o su kitais reikia dirbti politinio, kultūrinio ir pilietinio aktyvumo didinimo srityse. Kaip teigiama ataskaitoje, kol kas Estijoje į integracijos procesą žiūrėta per daug supaprastintai.
Estų tolerancija
EBPO periodiškai apskaičiuojamas tolerancijos indeksas jungia visuomenės požiūrį į tris grupes – etnines mažumas, imigrantus ir seksualines mažumas. 2010 m. vykdytos apklausos duomenimis, Estijos tolerancijos indeksas siekia vos 26 proc. ir nuo 2007 m. sumažėjo 6 proc. Tai žemiausias lygis iš visų EBPO šalių – jų tolerancijos vidurkis 61 proc. Šios tendencijos rodo, kad estai nelinkę atsiverti rusams ir vis dar atsiriboja nuo šios visuomenės dalies.
Tačiau, kita vertus, Estijos visuomenė nejaučia didelės įtampos dėl šio atskirumo. Kaip rodo 2012 m. ES šalyse atlikta apklausa apie gyvenimo kokybę, Estijoje labai nedaug apklaustųjų – tik apie 9 proc. – teigė, kad jaučia įtampą tarp etninių bendruomenių. Kaip didžiausias socialinės įtampos šaltinis buvo nurodomi turtuolių ir vargšų skirtumai.
Kaip pabrėžia Estijos mokslininkai ir politikai, mažas tolerancijos lygis yra ne tik kultūrinė ar socialinė problema – netrukus tai gali tapti ir ekonominiu trukdžiu. Europos šalys jau kovoja dėl darbo jėgos, tad estai turėtų stengtis, kad išvykti nenorėtų nei estai, nei rusai.
