Kipriečiai sužinojo, kad turtas gali būti tik iliuzija
2008 m. subliūškus akcijų ir nekilnojamojo turto kainoms, Platano uošvis paklausė, kur pradingo tas trilijonais dolerių skaičiuojamas turtas. Dabar neapdraustieji Kipro bankų indėlininkai to paties klausia apie pinigus, kurie netrukus gali pranykti iš jų sąskaitų. Atsakymai į šiuos klausimus labai panašūs.
Visų pirma apie akcijų ir turto kainas. Laisvojoje rinkoje, tarsi aukcione, kainas nustato ribiniai pirkėjai ir pardavėjai. Jei norinčių pirkti yra daugiau nei pardavėjų (kaip JAV, Ispanijos ir Airijos nekilnojamojo turto rinkoje praėjusio dešimtmečio viduryje), kainos sparčiai kyla. Dėl to vidutinis būsto savininkas jaučiasi turtingesnis.
Tačiau kas dieną parduodama tik labai nedidelė dalis būstų (arba akcijų). Jei visi savininkai bandytų parduoti savo turtą vienu metu, jie negautų ribinių pirkėjų ir pardavėjų nustatytos kainos. Tokiomis akimirkomis norinčių parduoti būtų gerokai daugiau nei potencialių pirkėjų ir kainos staiga nukristų.
Aukštos būsto arba akcijų kainos, palyginti su asmeninėmis pajamomis arba pelnu, grindžiamos prielaida, kad geri laikai tęsis, ir kad pajamos bei pelnas (ir pinigų srautas dividendų arba nuomos forma) ateityje reikšmingai augs. Kai ši prielaida nepasitvirtina, turto vertė sumenksta.
O dabar apie bankus. Klientui padėjus indėlį, bankas privalo ką nors su tais pinigais daryti: įsigyti turto arba paskolinti verslui. Tai – bankų sistemos ekonominė funkcija: trumpalaikiai įsipareigojimai (indėlius galima bet kada atsiimti) paverčiami ilgalaikėmis paskolomis. Bankams visada gresia du pavojai: skolininkai gali negrąžinti paskolų, o indėlininkai – atsiimti savo lėšas sparčiau, nei bankas gali iškeisti turimą turtą į pinigus. Iki XX a. 4-ojo dešimtmečio bankų bankrotai, dėl kurių indėlininkai patirdavo nuostolių, buvo gana dažnas reiškinys.
Dėl to dedant pinigus į banką daroma prielaida, kad bankas savo turimas lėšas skolins išmintingai, kad ekonomika bus gana stabili ir skolininkai galės grąžinti iš bankų gautas paskolas, kad pasitikėjimas bankų sistema išliks stiprus. Šiais laikais bankų klientai šią riziką dažniausiai laiko nedidele, nes indėlius imta drausti, o valdžia linkusi gelbėti žlungančius bankus. Tačiau daugelyje šalių bankų sektorius taip išaugo, palyginti su ekonomika, kad tik nedaugelis vyriausybių gali realiai garantuoti visus savo bankų sistemos indėlius. Tokiomis aplinkybėmis bankų klientai, ypač neapdraustieji indėlininkai, iš esmės tikisi, kad užgriuvus sunkumams juos išgelbės kitų šalių vyriausybės, o tai – labai rizikingi lūkesčiai.
Taigi, kas nutiko Kipro bankams? Kipriečių nepasitenkinimas visiškai suprantamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal pirminį finansinės pagalbos projektą nuostolių turėjo patirti ir apdraustieji, ir neapdraustieji indėlininkai. Šis procesas buvo valdomas labai prastai.
Kai kurie kipriečiai galutinį gelbėjimo planą prilygina vagystei. Jei tai tiesa, tai kieno kišenėje atsidūrė pinigai? Pagal pirminį planą apdraustieji indėlininkai gavo naudos dėl neapdraustųjų, ir daugelis mano, kad tai gana sąžininga. Kai kurie indėlininkai pasiėmė indėlius dar prieš krizę. Bet didžiausi Kipro bankų nuostoliai susiję su jų investicijomis į bankrutavusios Graikijos vyriausybės obligacijas. Kitaip sakant, iš šio bankroto išlošė graikų mokesčių mokėtojai, bet graikus slegia jų pačių skolos, taupymo priemonės ir masinis nedarbas. Vargu ar juos galima pavadinti laimėtojais.
Tuomet galbūt apsivogė „švenčiausioji trejybė“ – ES, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas? Kipro bankų sistemai rekapitalizuoti jie skolina 35 mlrd. litų, kuriuos ištraukė iš Europos ir kitų išsivysčiusių pasaulio šalių mokesčių mokėtojų kišenių. Daugelio šių mokesčių mokėtojų valstybėse taip pat taikomos taupymo priemonės, ir piliečių nebuvo atsiklausta, ar jie sutinka suteikti šią paskolą, kuri (kaip ir bet kuri kita skola) gali būti negrąžinta. Vargu ar galima teigti, kad jie šiomis aplinkybėmis gavo naudos. Ar jie turėjo garantuoti visus, apdraustus ir neapdraustus, indėlius? Galbūt ateityje ES to sieks, nors sunku patikėti, kad politikai rizikuotų prastumti šią mintį rinkėjams.
Šaliai skolinantis, daroma prielaida, kad ekonomika augs gana sparčiai ir pinigus pavyks grąžinti. Tačiau reikalams susiklosčius kitaip kas nors turi pralošti – arba bankrutuoti, arba išpūsti santaupas ir taip prarasti pinigų perkamąją galią. Tad kur dingo pinigai? Jie nuplaukė su neišsipildžiusiais lūkesčiais, kad ekonomika augs. Kipriečiai ne paskutiniai, kurie dėl to nukentėjo.
