Kiekvienas iš mūsų esame kurio nors iš dviejų priešingų psichologinių tipų – ekstravertiškumo arba intravertiškumo – atstovas. Paprastai labiau pavydima ekstravertams. Ar verta?
Lemia prigimtis
Dabar įprasta manyti, kad sėkmė įvairiose gyvenimo srityse lydi tik ekstravertus – linkusius bendrauti, aktyvius, energingus ir neslepiančius jausmų asmenis, taigi intravertiškumas tapo gal ir ne beverčio, bet bent jau pilko ir neįdomaus gyvenimo ženklu. Ar iš tiesų taip ir yra? Ar intravertai tikrai tokie nuskriausti gyvenimo?
Ekstravertas ir intravertas – tai ne geras ir blogas žmogus. Tos psichologinės ypatybės yra nulemtos prigimties ir įvairiais atvejais gali arba padėti, arba trukdyti. Be to, kiekvienas iš mūsų turime ir intraverto, ir ekstraverto požymių. O dabar įsivyravusi nuostata, kad vieno tipo atstovai neva vertingesni, yra tik dėl kai kurių socialinių aplinkybių susidariusi visuomenės nuomonė, bet ji nėra įsitvirtinusi amžiams ir po truputį ima kisti.
Tik prieš imantis analizuoti ir vertinti intravertų ir ekstravertų privalumus ir trūkumus, verta išsiaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia tie terminai.
Ekstravertas – asmenybės tipas, kurio dėmesys nukreiptas į išorę, į kitus žmones. Jis puikiai randa bendrą kalbą su kiekvienu, turi daug draugų, gali greitai ką nors nuspręsti ir organizuoti, be vargo nugali sunkumus.
Intravertas – asmuo, kuris pirmiausia gilinasi į save, savo vidinį pasaulį. Jis linkęs stebėti, lyginti reiškinius, tirti dėsnius, kuriais pagrįsta kokia nors sistema (nuo žmogaus iki pasaulio sukūrimo), ir nesmagiai jaučiasi didelėse triukšmingose kompanijose, nes jos išeikvoja daug intraverto energijos. Šio asmenybės tipo atstovui labiau patinka kamerinė aplinka – jam daugiau džiaugsmo teikia nuoširdus bendravimas su vienu, dviem arba trimis žmonėmis.
Taigi, kaip matome, nė vieno iš asmenybių tipo apibūdinimas nėra įvertinimas, be kurio paprastai neapsieinama kalbantis tarpusavyje. Žinoma, tarp intravertų pasitaiko nuobodžių ir viskuo nepatenkintų žmogystų, kaip ir tarp ekstravertų esama išsišokėlių ir išpuikėlių. Bet tai – tik asmenybės neharmoningos raidos pasekmė, o ne kuriam nors tipui būdingas bruožas.
Vis dėlto kiekvienam asmenybės tipui galima priskirti ir neabejotinų pranašumų – tokių bendrų bruožų, kurie padeda pasiekti geriausių rezultatų. Todėl neprotinga būtų teigti, kad labiausiai sekasi ekstravertams. Sėkmė aplanko tik tuos, kurie sugeba geriausiai pasinaudoti savo charakterio savybėmis ir kurie semiasi naudingos patirties bet kuria proga ir iš bet ko. Šio bei to turėtų pasimokyti ir laimės kūdikiais laikomi ekstravertai. Pasimokyti iš intravertų. Tad kokie pastarųjų pranašumai?
Patys atkuria prarastą energiją
Tai vienas iš svarbiausių intravertų pranašumų. Jiems priešingo psichologinio tipo atstovai gyvybinės energijos semiasi iš aplinkinio pasaulio, jo įvairovės, iš bendravimo, bet vos tik nutinka kas nors nemalonaus, jos iš karto sumažėja. O kai ima apleisti jėgos, ekstravertai neišmano, kur jų pasipildyti.
Tokios bėdos neužklumpa intravertų, jų energijos šaltinis – jie patys. Šių asmenų požiūris į sunkumus leidžia jiems nepajusti neigiamų pokyčių pasekmių ir ramiai įveikti gyvenimo posūkius.
Be to, ekstravertai dėl savo aktyvumo greitai perdega, jų vidiniai resursai greitai išsenka, ir atgauti jėgas jiems prireikia daugiau laiko. O intravertai dėl nuosaikesnio, lėtesnio būdo daug rečiau atsiduria visokiuose gyvenimo verpetuose.
Taigi ekstravertai energijos pasisemia tik pagal principą – vienas ją prarado, atiteko kitam (t. y. bendraudami su skirtingais žmonėmis ir aktyviai dalyvaudami visuomeniniame gyvenime). Norėdami atnaujinti vidinių jėgų išteklius, jie turėtų įprasti nors vieną dieną per savaitę rasti laiko tik sau ir pasistengti atkurti iššvaistytą energiją patys.
Labiau linkę lavintis
Atradę net nereikšmingų bet kurios srities problemų ekstravertai, siekdami atkurti harmoniją, griebiasi keisti aplinką. Jiems priešingo psichologinio tipo asmenys, atvirkščiai, keičia požiūrį, tobulina savo charakterį ir gebėjimus.
Pasiekti tikslą ekstravertams pavyksta tik tada, kai aplinkybės jiems pavaldžios. Bet juk taip būna ne visada. O tada jiems tenka nenoromis spraustis į intravertų kailį.
Mokslininkai teigia, kad šiuolaikiniame pasaulyje intravertai save vertina prasčiau. Betgi būti visaverčiai bendruomenės nariai nori visi. Tad įsitikinimas savo ribotumu juos verčia nepaliaujamai tobulėti kaip asmenybėms ir kaip profesionalams. Be to, dėmesio nukreipimas pirmiausia į savo vidų, o ne į aplinką intravertams nepalieka kitos galimybės gerinti savo gyvenimo kokybę, kaip tik nuolat lavintis patiems.
Ekstravertams galima patarti pamėginti rasti išeitį iš nemalonios padėties (atsiradus keblumų, kilus konfiktui ir pan.) ne pajungiant kitus žmones arba keičiant situaciją (net jei tas dažniausiai puikiai pavyksta), o keičiantis patiems arba pakoreguojant savo požiūrį. Labai tikėtina, kad pabandę jie nutars taip elgtis ir dažniau.
Vertina ir mažus dalykus
Intravertai jautresni ir lengviau pažeidžiami, nors to jie ir stengiasi nedemonstruoti. Keista, bet kaip tik šios savybės daro juos puikiais draugais ir šeimynykščiais. Tačiau tai nesunku paaiškinti: prisimindami, kaip išgyveno dėl kokio atsitiktinio šiurkštaus žodžio, jie nenori tokių jausmų sukelti kitiems.
Jų aktyviosios priešingybės elgiasi kitaip: leptelėja, susibara, išsiaiškina, susitaiko. Tokie audringi nuomonių susidūrimai intravertus psichologiškai išsekintų, todėl visai nepageidaujami. Užtat jie suvokia, kokie vertingi gali būti paprasti dalykai, pavyzdžiui, žodžiai „ačiū“, „atsiprašau“, ir dažnai juos taria. Tai ne tik padeda užglaistyti bendravimo nesklandumus, bet ir užkerta jiems kelią.
„Grynakraujai“ ekstravertai nieko neprarastų, jei išsiugdytų įprotį dažniau dėkoti žmonėms (net už smulkmenas ar atliktą pareigą). Be to, jei stengtųsi pastebėti situacijas, kai kas nors nepagrįstai įsižeidė dėl jų elgesio ar ne taip suprato kokią frazę.
Nebūtina mėginti suprasti, kodėl taip atsitiko, nereikia ir vertinti neadekvačios reakcijos – pakanka susitaikyti su tuo ir pasitaikius progai padėti tam asmeniui. Tapę šiltesni santykiai su aplinkiniais ekstravertus tikriausiai maloniai nustebintų.
Geba spręsti nešališkai
Prireikus dėl ko nors apsispręsti, ekstravertai dažniausiai vadovaujasi jausmais. Tą akimirką apėmusios emocijos paprastai užgožia ne tik protą, bet ir galimybes numatyti, kokios bus asmeninės sprendimo pasekmės. Intravertai, priešingai, viską apsvarsto ramiai ir gali pasiryžti pasielgti nepopuliariai – tarkime, atsisakyti šokoladuko arba visam laikui atsisveikinti su partneriu, jei žino, kad vėliau dėl to jie galės tik džiaugtis.
Tiesa, ne viskas taip paprasta. Juk kai kurie intravertai baimingai saugo savo komforto zoną ir labai lėtai ją plečia. Taigi kartais galimybės lieka neišnaudotos.
Vargstantieji dėl impulsyvių sprendimų galėtų pamėginti prireikus įjungti įsivaizduojamą stabdį, pavyzdžiui, panūdus nusipirkti kokį nebūtiną daiktą, nuspręsti dar kartą tai apsvarstyti kitą dieną. O jau besižiojant ką nors apšaukti, suskaičiuoti iki dešimties, – šį seną gerą būdą žino visi, bet kažkodėl užmiršta juo naudotis.
Ir analizuoja, ir kuria idėjas
Kai kas mano, kad žmogus, apdovanotas šaltu analitiko protu, negali sumanyti originalių kūrybinių idėjų. Bet kodėl? Juk analitinis protas – nuoseklios veiklos ir noro kuo labiau įsigilinti į dominantį klausimą pasekmė. O kūrybiniai sprendimai ir bendrai kūryba – saviraiškos – o juk ji įgyvendinama ne per aplinkinius – rezultatas. Ar bereikia abejoti tokių asmenų reikšme pasauliui?
Deja, šių savybių atliekant pratimus nepasiseks išsiugdyti. Bet galima bent jau mokytis valdyti jausmus ir eikvoti mažiau energijos paviršutiniškiems, neesminiams dalykams. Tai padėtų nurimti protui, ir jo galios veikiausiai būtų nukreiptos tinkamesne linkme.
Pasižymi tvirtu charakteriu
Pastebėta, kad intravertai psichologiškai atsparesni ir pastovesni. Jie linkę studijuoti ir nagrinėti vieną dalyką, bet išsamiai, o priešingo tipo asmenys, atvirkščiai, domisi daug kuo. Sunku nuspręsti, kas geriau. Juk įvairovė labai patraukli, ir norisi ją išbandyti.
Bet pasitaiko tokių situacijų, kai džiaugtis nėra kuo. Štai tada intravertai ir atsiima savo duoklę – jie įstengia pasidžiaugti ir smulkmenomis, ir dėl to trupinėlio gėrio, kurį jiems tegali pasiūlyti gyvenimas, sugeba pasijusti patenkinti ir laimingi. Dažnas ekstravertas panašiais atvejais linkęs spjauti į viską, net į tai, kas jam dar liko, tikėdamasis kada nors vėl viską pradėti nuo nulio. O kai kurie iš jų staiga aptinka savyje intravertų bruožų ir sudėtingą laikotarpį stengiasi išgyventi jų įprastais būdais.
Patartina pagaliau ryžtis kokį nors dalyką išanalizuoti iš pagrindų – kompiuterių programą, patinkančio rašytojo kūrybą ir pan. O galima kad ir išvykti poilsio į kokią ramią nuošalią vietą ir išmokti mėgautis paprastais malonumais – tuo, kad oras grynas, kad ežero vanduo šiltas ir kad įsidėti užkandžiai gardūs.
Vadinasi, pasaulyje, kuriame, kaip nemažai kas mano, viešpatauja ekstravertai, į juos nepanašūs žmonės taip pat gali visai maloniai gyventi. Svarbiausia – žinoti savo gerąsias savybes ir jomis naudotis. Būti savimi – šaunu. O dar geriau – būti savimi ir nuolat tobulėti.
Parengė A. Gotautaitė
