Margaret Thatcher, šią savaitę mirusi eidama 87-uosius metus, buvo žymiausia XX a. politikė, privertusi visą pasaulį ja žavėtis arba ją kritikuoti.
Net ir jos mirties dieną politikos lyderiai, apžvalgininkai ir paprasti gyventojai nuo Kinijos iki JAV buvo įsitraukę į karštus debatus apie Geležine Ledi tituluotos moters vykdytą politiką. Vieni gyrė, kiti smerkė. Tačiau kaip iš tiesų galima vertinti M. Thatcher palikimą, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po to, kai ji neteko valdžios? Ir kieno reformas galima pavadinti kur kas reikšmingesnėmis?
Nepalenkiama konservatorė M. Thatcher buvo pirmoji ir vienintelė Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė moteris. Šias pareigas ji ėjo 1979–1990 m. – ilgiau nei bet kuris kitas britų premjeras.
Tapusi Jungtinės Karalystės premjere M. Thatcher ėmėsi gaivinti stagnuojančią valstybės ekonomiką – inicijavo laisvosios rinkos reformas, skatino konkurenciją, privačią iniciatyvą ir asmens pasirinkimo laisvę. Taip pat kovojo su profsąjungomis, kurių veiksmai kaustė ūkį, ir pasisakė už valstybės įmonių privatizaciją.
Ryžtinga politikė pelnė vienų tautiečių pagarbą, kitų – neapykantą. Tačiau abejojančių, kad jos veiksmai pakeitė ir politinį, ir ekonominį Jungtinės Karalystės veidą, neliko.
Politinės vedybos su R. Reaganu
M. Thatcher buvo galinga politikė ir tarptautinėje arenoje – buvo pagrindinė JAV prezidento Ronaldo Reagano partnerė. Juos siejo tikėjimas laisva rinka ir bekompromisiai santykiai su Sovietų Sąjunga. Būtent dėl požiūrio į šią valstybę ir į komunizmą M. Thatcher užsitarnavo Geležinės Ledi pravardę.
Kai M. Thatcher 1975 m. balandį sutiko R. Reaganą, jai buvo 50, o jam – 65-eri. Ji buvo britų opozicijos lyderė, o jis – buvęs Kalifornijos valstijos gubernatorius. Šie du politikai gebėjo užbaigti vienas kito sakinius, o jų partnerystė net vadinta politine santuoka.
Aišku, istorijoje buvo ir kitų įsimintinų britų bei amerikiečių sąjungų. Pavyzdžiui, Franklinas D. Rooseveltas ir Winstonas Churchillis tapo draugais. Tačiau F. D. Rooseveltas niekada neleido W. Churchilliui pamiršti, kad amerikiečiai iš britų paveržė galingiausios pasaulio tautos titulą.
O R. Reaganas ir M. Thatcher buvo lygiaverčiai partneriai. Tiesa, jų draugystę taip pat galima vadinti strategine. Tarptautiniuose susitikimuose jie buvo viena komanda, kuri stengdavosi atremti Europos parnerių kritiką dėl laisvosios rinkos idėjų.
M. Thatcher vaidino svarbų vaidmenį visoje Europoje, buvo ne tik karšta laisvosios rinkos šalininkė, bet ir daug prisidėjo prie Vieningo Europos akto sukūrimo 1986 m. Tačiau vėliau ji atkakliai priešinosi bendros valiutos – euro – idėjai.
Dabar matyti, kad M. Thatcher susirūpinimas, ar skirtingoms šalims tiks bendra valiuta, buvo pagrįstos. Ji teisingai nuspėjo, kad istorine tapusi Vokietijos baimė dėl infliacijos ateityje lems „lėto augimo“ politiką, o ši pagilins kai kurių silpnesnių euro zonos ūkių bėdas. Tačiau šie nebegalės devalvacijos panaudoti kaip problemų sprendimo būdo.
Politikės abejonės dėl „Europos supervalstybės“ idėjos taip pat, regis, yra įgavusios prasmę. Nepaisant to, ES ir euras kol kas gyvuoja, o Jungtinė Karalystė šliaužia į ES pakraštį.
Kieno reformos svarbesnės?
Kai kurios M. Thatcher idėjos net po pasaulinės finansų krizės, įstūmusios Europą į maždaug tokią pat duobę, iš kurios kadaise kapanojosi Jungtinė Karalystė, nerado derlingos žemės šiame regione.
Ir jeigu šiandien kas nors paklaustų, kuris politikos lyderis padarė daugiausia pokyčių rinkose ir taip pakeitė pasaulį, atsakymas greičiausiai būtų ne M. Thatcher ar R. Reaganas, o Deng Xiaopingas.
Būtent jo 1978 m. inicijuotą Kinijos transformaciją galima vadinti didžiausiu ekonominiu ir politiniu mūsų eros įvykiu. Akivaizdu, kad šiandien palyginti laisvos rinkos vėliavą neša ne Vakarai, o ekonomiškai besivystančios šalys.
„Aš nesu profesionalus ekonomistas. Aš pasiūliau Kinijos ekonomiką atverti išoriniam pasauliui, tačiau apie detales, kaip reikėtų tai padaryti, išmanau labai mažai“, – yra sakęs Deng Xiaopingas, kuris niekuomet nebuvo visos valstybės, vyriausybės ar Komunistų partijos vadovas. Tačiau jis buvo lyderis, dėl detalių leidęs spręsti kitiems.
Reformos, kurioms pritarė šis politikas, prasidėjo Kinijos kaimuose – ūkininkams buvo leista parduoti produkcijos perteklių. Vėliau vyko didesni pokyčiai. Miestuose ir miesteliuose sparčiai kūrėsi įmonės, buvo „išlaisvintos“ kainos. Kai kaimai įsitikino reformos sėkme, ji buvo pamažu perkelta į miestus. Deng Xiaopingas skatino specialiųjų ekonomikos zonų – kapitalizmo salų komunistinėje visuomenėje – kūrimą. Viena žinomiausių – Šenzenas, esantis į šiaurę nuo Honkongo.
Tad būtent Deng Xiaopingo idėjos Kiniją pamažu pavertė viso pasaulio dirbtuvėmis ir pagerino žmonių gyvenimo sąlygas greičiau nei kur nors kitur. Šie pokyčiai greičiausiai yra tolokai nuo M. Thatcher, kovojusios už laisvąją rinką ir valstybės vaidmens mažinimą, tikslų, tačiau ir tai ji galėtų pavadinti sėkme.
