Konstitucinis Teismas (KT) kovo 13 d. , atsakydamas į prezidentės užklausą, dar kartą pakartojo savo nekintančią poziciją: dvigubą pilietybę įteisinti įmanoma tik keičiant Konstituciją.
Kadangi šis teiginys jau kurį laiką yra diskusijų objektas ir jose išsakoma rimtų teisinių bei praktinių argumentų, pagrindžiančių kitokią nuomonę – kad pakanka pakoreguoti įstatymų normas, – verta grįžti prie Konstitucijos teksto ir paklausti savęs, kurioje gi vietoje reikėtų daryti pakeitimus, kad neatimtume Lietuvos pilietybės iš asmenų, natūralizacijos būdu įgyjančių ES ir NATO narių pilietybes, bei emigrantų vaikų, gimusių šiose šalyse, taip pat nekliudytume sportininkams ir kūrybinių profesijų atstovams garsinti Lietuvos vardo?
Teisininkai puikiai išmokomi nardyti įstatymų kodeksuose, tačiau filosofijos, etikos, metodologijos išmanymas lieka formalus.
Vienintelis sakinys, kurį galima nevienodai traktuoti, skamba taip: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“ Kai kurie atkakliai cituoja šį teiginį, praleisdami sakinio dalį iki kablelio, bet kaip tik joje ir slypi galimybė lanksčiai reaguoti į pasikeitusias realijas.
Kodėl jos nemato KT teisėjai? Ar tie devyni teisinio elito atstovai yra kokie menkos kvalifikacijos kietakakčiai? Anaiptol. KT posėdžiauja išties aukščiausios teisinės kvalifikacijos asmenys. Tačiau yra sisteminių priežasčių, kurios negailestingai pririša prie raidės, kad ir kiek būtų postringaujama apie Konstitucijos dvasią. Paminėčiau jas dvi.
Pirma – ilgus metus pernelyg mažai reikšmės teikiama mūsų teisininkų humanitariniam išsilavinimui. Jie puikiai išmokomi nardyti įstatymų kodeksuose, tačiau filosofijos, etikos, metodologijos išmanymas lieka formalus, o ką ir kalbėti apie aksiologiją (mokslą apie vertybes). Konstruojant Lietuvos politinę sistemą buvo atsisakyta dvejų rūmų parlamento. Vienas motyvų buvo tai, kad senatas nebūtinas, nes vertybinio autoriteto funkciją gali atlikti KT. Dabar jau sunku būtų nepastebėti, kad šį vaidmenį atlikti KT trukdo būtent siaura teisinė specializacija, neparemta solidesniais humanitariniais pagrindais, kurie leistų rasti nestandartinius sprendimus ir lanksčiai reaguoti į itin sparčiai besikeičiančias realijas taip, kad laimėtų ir valstybė, ir kiekvienas jos pilietis. Senatas būtų pranašesnis tuo, kad į jį būtų renkami ne vien teisininkai. Taip būtų išvengta ir dar vienos blogybės – profesinio korporatyvizmo. Na, bet nėra net tokios konstitucinės reformos projekto, tad turime verstis su tuo, ką turime.
Antra priežastis, trukdanti KT adekvačiai reaguoti į besikeičiančias realijas, – pernelyg didelis atotrūkis nuo piliečių konstitucinių teisių apsaugos. Kol devynetas aukščiausios kvalifikacijos teisininkų apsiriboja tik teisės aktų atitikties Konstitucijai nustatymu, kasdienybėje nuolat pažeidžiamos eilinių piliečių konstitucinės teisės. Eglės Kusaitės byla ar nemotyvuota krata režisierės Inesos Kurklietytės namuose – tik pora garsiai nuskambėjusių pavyzdžių, panašios istorijos herojais galime tapti kiekvienas. Dėl jų tik retas kuris, aplinkybių prispaustas, ryžtasi ilgam skundų ir apeliacijų maratonui. Tačiau apie tai, kad kiekvienas pilietis turėtų galimybę asmeniškai kreiptis būtent į KT, kai pažeidžiamos jo konstitucinės teisės, kol kas tik epizodiškai užsimena vienas kitas politikas ar teisininkas. Ypač atkaklūs piliečiai (taip pat tie, kurie išgali pasisamdyti gerą advokatą) pasiekia Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą, ir tuomet Lietuvai tenka mokėti nemenkas kompensacijas iš visų piliečių kišenės. Bet tai išimtiniai atvejai. O žmogaus teises, bent formaliai, saugo ir Lietuvos Konstitucija.
Daugelis Lietuvos piliečių (bent jau naujausių apklausų duomenimis) taip nepasitiki teisėsauga būtent todėl, kad konstitucinių teisių garantijos nepakankamos. Nors teisėsaugoje dirba tiek atsidavusių ir savo darbą išmanančių profesionalų. Ypač akivaizdi konstitucinių teisių garantijų stoka, kai pilietis susiduria su jo konstitucines teises pažeidusia institucija ar net keliomis teisėsaugos institucijomis, ginančiomis savo korporatyvius interesus. Nesakau, kad visos problemos būtų išspręstos, jei piliečiai galėtų kreiptis tiesiogiai į KT, kai jų konstitucinės teisės pažeidžiamos. Tiesiog šių teisių garantijos būtų šiek tiek patikimesnės, jei būtų galimybė kreiptis tiesiogiai tais atvejais, kai pilietis susiduria su teisėsaugos institucijų savivale. O kol kas skaitykime Konstituciją patys ir siekime, kad jos būtų laikomasi.
Senovės norvegų patarlė sako: „Jei valstietis gerai išmanys įstatymus, o eržilas žinos savo jėgą, tegul pats velnias būna riteris.“ Patarlė, atspindinti įtaką prarandančio feodalinio elito pažiūras, atsirado tais laikais, kai Skandinavijos šalyse buvo dedami pilietinės visuomenės pagrindai, paremti visuotiniu raštingumu. Per šimtmečius, kurie praėjo nuo to laiko, skandinavai išauklėjo ir savo „riterius“ – šie suvokia, kad valdžia nesuteikia teisės engti ir mulkinti, o žodis „privilegija“ pirmiausia reiškia pareigą ir tarnystę. Mums šį darbą dar reikia padaryti.
