Legendinė jachta „Ambersail“, Ramusis vandenynas, 4 000 jūrmylių, aštuonios moterys ir tik keturi vyrai. Aistės Noreikaitės prisiminimai, užrašyti ant denio ir krante.
Vos spėjau užmigti, o jau jaučiu, kaip kažkas už rankos iš devinto sapno traukia: „Kelkis, jau vachta (budėjimo pamaina).“ Vachta? Ak taip, juk aš čia. Čia? Čia – kažkur Ramiajame vandenyne, Ambersaile. Ropščiuosi iš gulto, tamsoje apgraibomis keturlinka nuslenku iki kambuzo (jachtos virtuvės), seguosi gelbėjimosi liemenę, kopiu į denį. (Ištraukos iš dienoraščio.)
Šitaip kasnakt beveik trylika parų, kol palikę Galapagų krantus legendine jachta „Ambersail“ pasiekiame Prancūzijos Polineziją. „Aš taip niekuomet negalėčiau“, – prieš išvykdama nuolat girdėjau iš draugų ir giminių, pasakiusi, kur susiruošiau. Nuo Lietuvos iki Galapagų, nuo šių – iki Taičio – beveik pusė pasaulio skriste, daugiau nei pusė Ramiojo vandenyno buriuojant.
Jachta „Ambersail“ – „Volvo 60“ klasės sportinis laivas, kurtas kelis mėnesius trunkančioms „Volvo Ocean Race“ lenktynėms aplink pasaulį. Jei išgirdęs žodį „jachta“ pagalvoji apie patogų ir prabangų kruizą, tavo vieta ne joje. Su šia net ir „turistinių“ plaukimų metu buriuojama – tempiamos virvės keliant bures, sukamos „kavamalės“ (įrenginys, padedantis valdyti virves), stovima prie šturvalo. Joje tampi tikru įgulos nariu, iš kurio visuomet tikimasi pagalbos ir iniciatyvos. Pūstelėjus geram vėjui, „Ambersail“ gali tapti piktu ir sunkiai suvaldomu laivu. Būtent todėl garsiai pasakyti, jog beveik 4 000 jūrmylių Ramiuoju vandenynu įveikti šia jachta norėtų moterų įgula, buvo, švelniai tariant, kiek nedrąsu.
Turėtų sukirbėti du klausimai „kodėl“. Pirmasis, žinoma: kodėl moterų įgula? Keista, bet spontaniškai gimusi mintis natūraliai, nereikalaudama kokio nors pateisinimo, rado vietą buriuotojų bendruomenėje. Niekas neklausė „kodėl?“ Buriuojančių moterų nėra gausu, tad daugeliui buvo smalsu, kiek iš jų ryšis šiam žygiui, kiek bendraminčių ar šiaip drąsių merginų pavyks suburti draugėn. Vis dėlto pamažu susibūrėme – vienos ieškodamos nuotykio, kitos bėgdamos nuo įkyrėjusios rutinos, trečios tiesiog iš meilės jūrai.
Antrasis „kodėl“ ilgą laiką kirbėjo ir man pačiai: kodėl ir iš kur šis buriuotojų palaikymas? Ilgai laužiau galvą, kol nejučia supratau, kad atsakymas, ko gero, visai greta ir visai paprastas. Juk „Ambersail“ – tai ne tik laivas. Tai taip pat (o galbūt net pirmiausia) žmonės. Tie, kurie 2009-aisiais „Tūkstantmečio odisėjos“ žygiu garsindami Lietuvos vardą apkeliavo pasaulį; tie, kurie ryžosi Lietuvos buriuotojų patirtį išmėginti tarptautinėse regatose; galų gale visi tie, kuriuos sutinki užlipęs ant geltono „Ambersail“ denio ir kurių nebenori užmiršti, taip pat ir tie, kurie nenori užmiršti šios jachtos ir buriavimo. Tai žmonės, nuolat degantys idėjomis ir it amžinąją ugnį kurstantys jas kituose.
Tamsoje dingsta paskutinių salų kontūrai, aplink nardo delfinai, už dešinio borto kyšo įtartinas pelekas – greičiausiai ryklio. Prieš savą vachtą reikėtų pamiegoti, bet labai nevilioja lįsti vidun. Suprantu, kad priešaky dar visos dvi savaitės, bet, skirtingai nei krante, čia miegui nesinori atiduoti nė vienos akimirkos. Juk gyvenimas judančioje jachtoje nestoja ir nesiilsi visas 24 valandas per parą, joje bet kada gali nutikti kas nors netikėta, todėl kiek išgaliu sėdžiu ant denio susisupusi į „šturmę“.
Nuolankumas stichijai yra vienas pirmųjų dalykų, kuriuos natūraliai įsisavini užlipęs ant denio: nešvilpauk laive, kartkartėmis nuliek Neptūnui gurkšnį kitą kokio stipresnio gėrimo, nepiktžodžiauk prieš vėją… Visa tai ne todėl, kad būtum prietaringas, o dėl to, kad labai puikiai suvoki, jog šitos stichijos vidury esi tik svečias, priklausomas nuo jos malonės. Gali būti apsirūpinęs moderniausia technika, subūręs puikiausią komandą, išsirinkęs saugiausią maršrutą, vis dėlto niekuomet nesijausi tikras, kad vandenynas nepasiųs pražūtingos audros. Galų gale nebūtina nė ji, juk nelaimei čia reikia nedaug. Dažniausiai užtenka mažos klaidelės, vieno neatsakingo veiksmo ir, žiūrėk, visa likusi nelemtų įvykių virtinė užgrius it sniego lavina.
Štai visa ir vėl atsiremia į žmogų, tiksliau – žmones, komandą. Jachta „Ambersail“ yra komandos laivas – tik bendromis visų pastangomis jis gali sėkmingai skrosti bangas. Nei vienas, nei du žmonės, nors ir patyrę, jo nesuvaldys. Tad mūsų kelionė prasidėjo labai rimtomis pamokomis: nuo virvių elementoriaus iki vėjo kampo stovint prie šturvalo pasirinkimo subtilybių. Keturių kantrių įgulos vyrų dėka jos tęsėsi kasdien ligi paskutinės prisišvartavimo Taityje minutės. Juk buriavimas nėra taisyklių rinkinys, kurį išgirdęs gali skelbtis mokąs buriuoti. Tai – improvizacija, kuri kaskart vis kitokia. Visa, ką gali padaryti turėdamas pamatinių žinių karkasą, – buriuoti, buriuoti, buriuoti: sukti „kavamalę“, tempti virves, nuleisti ar pakelti bures, galų gale stoti prie šturvalo ir mėginti pajausti. Ką? Vėją, bangas, laivą ir… malonumą.
Taip, taip – malonumą. Niekaip kitaip nepavadinsi jausmo, kuris apima kylant ir leidžiantis bangų šlaitais. Jachtai įsibėgėjus, kai veidus glosto vėjas ir purslai, kūnu ima pulsuoti adrenalinas ir bent akimirką – vieną trumpą akimirką – pasijunti esąs šio laivo dalelė, nes būtent tau jis dabar leido suprasti, kurion pusėn suktelėti šturvalą, kad pagautum bangą.
Reikia pripažinti, jog mus Neptūnas mylėjo visas 3 890 jūrmylių. Neteko užstrigti varginančiuose štilio tyruose, neteko patirti ir negailestingų vėjo akibrokštų. Tuos kelis kartus, kai užklupo netikėti škvalai ir lietūs, jau buvome spėjusios susigyventi su laivu, pripratusios prie stichijos spontaniškumo, įsisąmoninusios prioritetus. Nuo lietaus ir per bortą atsiritančių druskingų bangų šlampantys drabužiai, krintanti temperatūra, plaukus taršantis vėjas, net plyšusi burė nebe gąsdino, o žadino giliai glūdintį ryžtą.
Nuolatinis jachtos judėjimas tikrai nepadaro gyvenimo lengvesnio – siūbuojamos ir kratomos turime vaikščioti, miegoti, valgyti, gaminti… Vos iš kambuzo išlenda supykęs Tomas ir klausia, kas valgė kondensuotą pieną, jau žinome: kas valgė, tas paliko nepritvirtintą (net jei akimirkai), o tai visuomet reiškia, jog išsiliejusį. O pamėginęs tokiomis sąlygomis verdančiu vandeniu užplikyti dvylika puodelių arbatos arba smulkiais gabalėliais supjaustyti svogūnus salotoms, greitai supranti, kad čia net maži darbeliai tampa dideli. Dar ir todėl, kad kiekvienas jų išties svarbus, kiekvienas vertinamas ir laukiamas.
Gyvenant jachtoje priprasti reikia ne tik prie tokių buitinių dalykų (užmiršti šviežią mėsą ir daržoves, užmiršti karštą dušą ir dažnu atveju apskritai gėlą vandenį, taip pat patogią lovą ar erdvius kambarius), bet ir prie fakto, kad čia nuo ryto lig vakaro visą mėnesį būni su 12 nepažįstamų žmonių. Bendruose buities varguose ir džiaugsmuose turi negailėti iniciatyvos kasdieniams darbams, kartkartėmis susiturėti nuo nepamatuotų komentarų apie įgulos draugus ar laužyti ragus blogai nuotaikai. 60 pėdų sportinės jachtos denis nedidelis, kajutė, apimanti kuklų kambuzą ir porą eilių dviaukščių gultų abiejuose bortuose, dar mažesnė. Progų susipykti, ypač moterims, rodos, begalė, o susipykus nebus kur dingti. Vidury vandenyno nepasakysi: „Viskas, išeinu!“ Tenka sugyventi ir, keista, tai pasirodo ne taip ir sudėtinga.
Plaukiant ilgus atstumus be kranto, jachta nuolat juda, tad visuomet – dieną ar naktį – joje turi būti budrus budinčių žmonių būrelis, atsakingas už jos valdymą savo vachtos metu. Laikas čia teka kitaip: nesvarbu, kuri savaitės, mėnesio diena ar kuris paros metas. Gyvenimas sukasi vien vachtų ritmu – keturios valandos darbo, keturios poilsio, keturios darbo, keturios poilsio… Gali atrodyti sunku, ypač jei tenka budintis vidurnaktį ar paryčiais. Tačiau kažkas, žiūrėk, švelniai timpteli už kojos, primindamas, kad pareiga šaukia, kažkas tau, dar nespėjusiam gerai prabusti, įbruka rankon puodelį mėtų arbatos, trečias atsisėdęs šalia po žvaigždėtu dangumi ima pasakoti kokią įdomią gyvenimo istoriją. Būna ir taip, jog šąli susitraukęs, košiamas vėjų, nes visi drabužiai šlapi, nespėjo išdžiūti perdien, tačiau, žiūrėk, kuris nors prieina, apgaubia pečius „šturme“ ir šnapštelėja: „Imk, tau dabar labiau reikia.“
Žinoma, būna ir aštrių kampų, būna ir vienokių ar kitokių lūžių, būna ir įtampos, nedidelių nesutarimų. Juk laive egzistuoja ne iki blizgesio nugludintas parodinis pasaulio modelis. Čia pulsuoja gyvenimas, tikrų tikriausias, be pagražinimų ir be tyčia pilamo purvo – tik toks, koks gimsta ir skleidžiasi, toks, kokį sugebame patys kurti kas minutę, kasdien. Mes per keturias bendro gyvenimo savaites iš mažų smulkmenų – veiksmų, žodžių, net žvilgsnių – sugebėjome sukurti tokį, kurį buvo gaila palikti pasiekus Taitį.
Jau šešta para jokio ryšio. Neturime nė menkiausio supratimo, kas vyksta pasaulyje. Į klausimą, ar tai svarbu, sėdėdamas krante nė nedvejodamas tarstelėtum:– Žinoma, kokia tragedija! O čia? Čia viskas truputį kitaip.
Tai nutinka nejučia. Kasdien vis mažiau ir mažiau galvoji apie visa, ką palikai krante, kol šias mintis galutinai išstumia tai, kas vyksta ir kuo gyveni čia. Ne todėl, kad nebrangini kranto pasaulio. Tiesiog vandenynas pasirodo esąs toks stiprus, kad nepajėgi jam nepasiduoti visu kūnu ir visu protu. Taip, ko gero, tai savotiškas carpe diem, tačiau būtent to džiaugsmo kiekviena diena, kiekviena jos akimirka dažnai pritrūksta panirus į kranto rutiną. Dar daugiau, jachtoje nereikia, net neišeina būti kažkuo, todėl nusimeti kranto kaukes, būni tiesiog savimi. Keista – tiek užtenka, kad netrukus imtum patirti tai, ko mažiausiai tikėjaisi: kelti seniai kažkur sąmonės užkaborin nugrūstus klausimus, persvarstyti pamatinius dalykus, užmiršti ir numoti ranka į tuos, kurie ten, ant kranto, atrodė esą svarbūs, bet tik čia, tik dabar supratai, jog iš tiesų – beverčiai.
Tad kai po 12,5 paros pasiekėme tikslu vadintą žemę – Markizų salynui priklausančios Hiva Oa pakrantes – nors ir suintriguotos egzotiškų kraštų, veržte nesiveržėme į krantą. Kodėl? Tikriausiai intuityviai žinojome, kad ten neišvengiamai iškils vienas sudėtingas klausimas. Kuris pasaulis tikrasis: tas, kuriame gyvenome ir kurio tikrumu, su visais sunkumais ir džiaugsmais, tikėjome beveik dvi savaites, ar tas, kurio nepaliaujama tėkmė it sūkurys vėl įsuks vos pajutus nesiūbuojantį pagrindą po kojomis? Klausimas, žinoma, retorinis ir tokios griežtos skirtys nebūtinos. Vis dėlto išlipusi krantan tyliai sau pasižadėjau, kad net vaikščiodama didmiesčio viduryje visad stengsiuos išsaugoti tai, ką padovanojo vandenynas.
