Pastaruoju metu vis dažniau atrodo, kad mūsų meilė aukštajai madai – absoliučiai nelogiška ir neracionali. Haute couture nepaiso ne tik tendencijų, bet ir sezonų kaitos, neskuba tapti suprantamesnė ar prieinamesnė, ypač finansiniu požiūriu.
Mūsų laikais dvi couture kolekcijas per metus pristatantys mados namai tarsi meta iššūkį mados rinkos suvienodėjimui ir agresyviai komercializacijai. Ko gero, būtent šie kūriniai skleidžia stipriausią mados magiją, užburiančią net skeptikus. Žiūrint į podiumu plaukiančias princeses, kurių apdarams sukurti prireikė 500 kruopštaus darbo valandų, lengva patikėti stebuklais ir pasakomis. Kas sakė, kad iš pasakų negalima pasimokyti? Štai pagrindinės aukštosios mados pamokos, be kurių naujas pavasario–vasaros sezonas būtų žymiai blankesnis.
Pirmoji pamoka: nefantazuokime be saiko. Sektinu pavyzdžiu derėtų laikyti Alexį Mabille’į, netikėtai pristačiusį be galo rimtą, suaugusią ir profesionalią kolekciją, beveik privertusią kritikus pamiršti jo potraukį rėksmingiems, kone atvirai vulgariems ansambliams. Funkcija akivaizdžiai triumfavo prieš formą, ir rezultatas buvo išties nuostabus – trapi šviesos ir tamsos priešprieša, balti nėriniai, įvairiaspalvio šifono kaskados ir suknele paverstas juodas smokingas. O štai iš haute couture savaitės dalyvių sąrašo pasitraukti neketinanti Uljana Sergejenko šįkart buvo įkvėpta svarbiausių amerikietiškų stereotipų – prerijų, kaubojų, „Heklberio Fino nuotykių“ ir, žinoma, nepakartojamos Vivien Leigh, kurios suvaidinta plantatoriaus duktė Skarletė nedvejodama pasisiuvo naują suknelę iš žalios aksominės užuolaidos. Be abejo, U. Sergejenko kolekcija atrodė be galo naivi, tačiau ji, laimei, niekuo nepriminė atviros parodijos, kokia virto debiutinis kūrėjos pristatymas Paryžiuje. Kritikai nudžiugo ir sutiko, kad ponia U. Sergejenko „dar gali tapti dizainere“. Kaip ši pagyra skamba svarbiausios pasaulio mados savaitės kontekste, spręskite patys.
Antroji pamoka: nepamirškime gotikos. Lengvumas, šviesa ir permatomi audiniai – akivaizdūs pavasario požymiai, tačiau Karlas Lagerfeldas panoro nukeliauti kita linkme. Ir tai nestebina, mat žmogus, Didžiuosiuose rūmuose Paryžiuje sukūręs tikrą mišką (taip, ne metaforinį, o tikrą – medžiai buvo kruopščiai parinkti, užsakyti iš anksto) ir jame apgyvendinęs tamsios romantikos kupinus Johanno Wolfgango von Goethe’s personažus, iš tikrųjų sugeba bet ką. Chanel aukštosios mados kolekcija buvo neįsivaizduojamai stipri – ryški, dramatiška, paneigianti bet kokias spekuliacijas apie maestro ištikusią kūrybinę krizę. Ypač dėmesio vertos žvilgančios suknelės, išsiuvinėtos be galo įmantriais gėlių raštais.
Trečioji pamoka: Rytai vis dar madingi. Na, bent jau taip mano Giorgio Armani ir Jeanas Paulis Gaultier. Armani Privé kolekcija buvo įkvėpta dizainerio mėgstamos Artimųjų Rytų estetikos. Rezultatas – tiesiog pribloškiamas. Be abejo, žiūrint į podiumu žingsniuojančias pseudorytietiškas amazones, buvo pernelyg lengva prisiminti seną gerą Holivudo klasiką ir jos polinkį į dramatiškus nuotykius dykumos smėlynuose. Tačiau G. Armani sukurta pasaka atrodė absoliučiai šiuolaikiška. Lengva legendinės „Kasablankos“ elegancijos aura buvo sumaniai transformuota į kone geriausią aukštosios mados savaitės kolekciją. Įdomu, ką apie tai mano dar neseniai poną G. Armani ir jo „nešiuolaikiškumą“ peikusi Cathy Horyn? Ak taip, dar viena akivaizdi pamoka – kelnių ir suknelių (taip, ne tunikų, o suknelių) deriniai tampa vis madingesni.
Regis, Jeanui Pauliui Gaultier šįkart neteks mėgautis kritikų liaupsėmis. Dizaineris pristatė ryškią ir įdomią, bet mažų mažiausiai abejotinos vertės kolekciją. Dramatišką Bolivudo filmą nusprendusį surežisuoti aukštosios mados veteraną J. P. Gaultier sunku kritikuoti, bet šiuo atveju jį lygiai taip pat sunku pagirti. Spektaklis, deja, buvo ne toks nepriekaištingas, kaip kone visos kitos dizainerio sukurtos žaismingo vulgarumo interpretacijos. Laimei, firminis J. P. Gaultier braižas nenukentėjo – kolekcija nestokojo nei ekspresijos, nei dramos, nei devintojo dešimtmečio motyvų.
Ketvirtoji pamoka: aukštoji mada gali būti avangardinė. Jei būtų kitaip, haute couture savaitės dalyvių sąraše niekada nebūtų atsiradęs mados namų Maison Martin Margiela pavadinimas. Šįkart dekonstruktyvizmo tvirtovė sužibėjo pristačiusi be galo kūrybiškai apdorotas originalias trečiojo dešimtmečio vintažines sukneles. Vintažas ir avangardas? Derinys pasirodė esantis tiesiog nuostabus – džiazo amžiaus suknelės pavirto absoliučiai šiuolaikiškais apdarais, o kartu ir kone vieninteliais aukštosios mados savaitės metu pristatytais kūriniais, kuriuos didelė dalis mados gerbėjų galėtų ganėtinai nesunkiai įsivaizduoti kabančius jų spintose.
Penktoji pamoka: sezono raktas – subtilumas. Šiuo akivaizdžiu faktu ypač sunku abejoti pamačius naujas Valentino ir Christian Dior couture kolekcijas. Mados namų Valentino dizaineriai Maria Grazia Chiuri ir Pieras Paolo Piccioli pastaruoju metu susišluoja kone visas kritikų ir ekspertų ovacijas. Nauja jų sukurta aukštosios mados kolekcija tapo dar vienu subtilumo meistrų pasiekimu. Regis, dizainerių duetas varžosi su savimi, kaskart mesdamas sau vis sudėtingesnį iššūkį ir nepriekaištingai su juo susidorodamas. Šįkart Valentino couture ateljė pademonstravo, kiek kruopštaus ir be galo sudėtingo rankų darbo reikalauja kiekvienas aukštosios mados kūrinys. Kolekcijoje nebuvo nei M. G. Chiuri ir P. P. Piccioli mėgstamų akivaizdžių istorinių aliuzijų, nei tiesioginių citatų iš namų įkūrėjo Valentino Garavani kūrybos. Balta, raudona ir juoda spalvos, paprasti ir kartu didingi siluetai – iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga formulė virto stipriausia iš iki šiol matytų šių dizainerių aukštosios mados kolekcijų.
Jei palaikote Rafą Simonsą, jus turėtų pradžiuginti mados ekspertų beveik vienbalsiai paskelbtas verdiktas: Christian Dior couture kolekcija – geriausia, ką aukštoji mada siūlo naujam pavasario–vasaros sezonui. Be abejo, jokios dramos ir rėksmingumo čia nepamatysite. Atrodo, kad R. Simonsas jau kur kas geriau įsijautė į naują vaidmenį ir be galo talentingai derina savo avangardinius polinkius su elegancija, kurios laukiama iš mados namų Christian Dior. Beje, šįkart ji atrodė esanti be galo trapi, pavasariška: net ryškūs gėlėti apdarai jokiu būdu nekėlė dramatiškų asociacijų, o nuostabūs daugiasluoksniai ansambliai neturėjo nieko bendra su veržlia agresija, kuria dažnai pasižymi avangardas. Atsižvelgiant į plėtotą temą, pristatymas niekuo nepriminė paskutinės R. Simonso kolekcijos mados namams Jil Sander, tačiau bendras trapumo ir lengvumo pojūtis buvo labai panašus. Nejaugi iš tiesų galima tikėtis mados namų Christian Dior atgimimo? Verta palaukti naujo vyriausiojo dizainerio rudens–žiemos sezono prêt-à-porter kolekcijos pristatymo.
