Pasipiktinusios šiaurinės euro zonos šalys turi ne tik skųstis dėl pietiečius užgriuvusių sunkumų, bet ir padėti juos išspręsti
Europoje toliausias nuo Kipro kraštas yra Laplandija. Tačiau pavasarį nuo bekraščio sniego apkloto atsispindinti saulės šviesa gali būti ne mažiau ryški nei Viduržemio jūros paplūdimyje. O Rusijos pramogautojai bei verslininkai gali įžvelgti pranašumų ir šiaurėje, ir pietuose. Tačiau ekonominiu atžvilgiu Suomija ir Kipras skiriasi kaip diena ir naktis. Praėjusią savaitę Kipras tapo penkta euro zonos valstybe, atsisėdusia prie derybų stalo dėl finansinės euro zonos pagalbos, o AAA reitingu besipuikuojanti Suomija yra, ko gero, nepalenkiamiausia skolintoja.
Baltijos jūros regiono valstybių – nuo Skandinavijos šalių iki Vokietijos, Lenkijos ir buvusių sovietinių valstybių – ūkiai auga sparčiausiai visoje ES, o daugelis Viduržemio jūros regiono šalių, nuo Graikijos iki Ispanijos, tegali pasigirti sparčiausiu nuosmukiu. Priežastys daugialypės. Kol kas šiaurė ir pietūs atitinka stereotipus: Kipras mums davė gražiąją, bet permainingąją Afroditę, kuri išniro iš jūros putos prie Pafo, o Suomija – žilabarzdį bardą Veinemeineną, kuris, pasak šios šalies nacionalinio epo „Kalevalos“, atėjo iš pirmapradės jūros apsodinti bergždžios žemės.
Šiaurės ir pietų nesantaika stiprėja. Kipro protestuotojai išėjo į gatves ginti savo indėlių, pasisakyti prieš gresiantį šalies nuskurdinimą ir pasmerkti Europos, ypač Vokietijos. O Suomijos ministras pirmininkas Jyrki Katainenas pasikvietė kelių Europos valstybių vadovus į Laplandijos kurortą aptarti, kaip teisingiau spręsti Europos klausimus, ir pareiškė, kad tie, kurie laikosi taisyklių (t. y. šiauriečiai), neprivalo visada duoti pinigų tiems, kurie tas taisykles laužo (t. y. pietiečiams).
Kipro gelbėjimo programos sąlygos rodo valstybių skolintojų susierzinimą. Visuotinio dosnumo laikai baigiasi. Nuo šiol finansinė pagalba bus teikiama tik drauge panaudojant privačių investuotojų lėšas. Kiprui buvo pranešta, kad euro zonos mokesčių mokėtojų pinigai šalies bankams nepadės. Tad indėlininkai privalės prisiimti smūgį dėl išpūsto finansų sektoriaus, kuris ilgus metus augo maitinamas įtartinais Rusijos verslininkų pinigais ir tapo pernelyg priklausomas nuo Graikijos.
Šiauriečiai nebenori pakartoti Graikijos atveju padarytų klaidų, kai euro zonos šalys paskolino daugiau pinigų, nei Atėnai kada nors galės grąžinti (įskaitant lėšas, skirtas bankams rekapitalizuoti). Vėliau valstybėms kreditorėms teko priversti privačius obligacijų turėtojus prisiimti nuostolius dėl Graikijos skolos, o dabar jos slapta nurašo oficialiąją skolą.
Suomiai, olandai ir vokiečiai nori nukreipti euro zoną nuo eurofederalistų minties bendrinti įsipareigojimus. Vietoj to jie norėtų stiprinti Mastrichto sutartyje numatytas pagrindines nuostatas, pagal kurias kiekviena šalis lieka atsakinga už savo ekonomikos politiką, laikydamasi bendrų taisyklių. Tvirtą Suomijos poziciją iš dalies galima paaiškinti jos istorija, kuri pasižymi savarankiškumu: ši palyginti nedidelė tauta, išsibarsčiusi neaprėpiamame miškų ir ežerų krašte, viena kovojo su Sovietų Sąjunga 1939–1940 m. Žiemos kare, vėliau, padedant Vokietijai, 1941–1944 m. Tolesniame kare ir dar vėliau su Vokietija 1944 m. Laplandijos kare. Šaltojo karo metais Suomija tapo pusiau izoliuota buferine valstybe tarp Rytų ir Vakarų.
Žlugus Sovietų Sąjungai ir sprogus nekilnojamojo turto burbului, Suomija patyrė skaudžią recesiją ir bankų krizę: 1990–1993 m. šalies BVP susitraukė 10 proc., būsto kainos nukrito 40 proc., o Suomijos markė nuvertėjo 30 proc. Valstybė nesikreipė užsienio pagalbos, ir ekonomistai teigia, kad spartų šalies atsigavimą nulėmė krizės laikotarpio reformos, – tai geriausiai parodo mobiliųjų telefonų gamintojos „Nokia“ sėkmė. Įsivedusios eurą Suomijos požiūris į Viduržemio jūros regiono šalis labai tiesmukas: baikit inkšti ir imkitės reformų. Pažvelkit į Baltijos šalis: įveikusios skausmingą recesiją ir vidinę devalvaciją, turėdamos fiksuotą valiutos kursą, šiuo metu jos auga sparčiau nei kitos ES narės. Daugelis pietinių valstybių kalba apie pasitraukimą iš euro zonos, o Baltijos šalys laukia savo eilės į ją įstoti.
Estija įsivedė eurą 2011 m. Nepaisydama rinkėjų nuogąstavimų, Latvija ketina tai padaryti kitąmet. Bendrosios valiutos siekia ir Lenkija bei Lietuva. Šių šalių vadovams griežtos fiskalinės taisyklės ne trukdo, o užtikrina finansinį stabilumą ateityje. Suomių širdies nė kiek neminkština tai, kad Kipras tapo Rusijos kurortu ir taupykle. Diskusijas dėl Europos kaitina ir šalies vidaus politika. Populiarėjanti euroskeptiškoji „Tikrųjų suomių“ partija, 2011 m. rinkimuose užėmusi trečią vietą, kėsinasi sugriauti J. Kataineno šešių partijų koaliciją.
Nesutarimus būtina spręsti
Nuostabu, kaip Suomijai pavyko laikantis finansinės drausmės liberalizuoti savo rinkas, investuoti į švietimą bei technologijas ir užtikrinti dosnią socialinę apsaugą. Tačiau dabar šaliai iškilo pavojus užmigti ant laurų. Nenumatyti nemalonumai gali ištikti bet kurią valstybę, ir Suomija ne išimtis: geriausi „Nokios“ laikai jau praeityje. Pokyčiai pinigų sąjungoje, kai valstybės negali devalvuoti valiutos arba atlaisvinti pinigų politikos, daug sunkiau įgyvendinami, ypač kai kaimynų ūkis auga lėčiau, ir diržus veržiasi net valstybės, pasižyminčios tvarkingais biudžetais. Jei recesija būtų ištikusi Suomiją jau prisijungusią prie euro zonos, padariniai šiai šaliai būtų buvę kur kas rimtesni. Kiek tuomet paramos būtų sulaukę „Tikrieji suomiai“? Ir kada Europa būtų ėmusi kalbėti apie Suomijos pasitraukimą?
Didžiausias pavojus euro ateičiai yra požiūris į finansinės pagalbos politiką šiaurėje ir pietuose. Šiauriečiai turi visas teises reikalauti gelbėjamųjų atsakomybės, bet turi nepamiršti, kad taip pat yra įsipareigojimų: jie privalo kurti finansinės pagalbos planus, nesukeliančius nereikalingos žalos, kantriai atidėti taupymo priemones ir leisti kitiems atsigauti – visų pirma, skubiai atkurti pašlijusią finansinę euro zonos struktūrą. Pirmasis žingsnis, siekiant užkirsti kelią dar vienai krizei pietuose, turėtų būti ne pamokslai iš snieguotų girių, o tikra bankų sąjunga.
