Kaimas, kuriame nebėra jaunų žmonių, pasmerktas lėtai mirčiai. Suprasdamos šią situaciją, aktyvios bendruomenės stengiasi padėti jaunimui atrasti savęs realizacijos ir turiningos veiklos galimybes, tačiau vis dar populiaresnis lengviausias kelias – emigracija ar persikelti į didžiuosius Lietuvos miestus.
Pasirinkimą diktuoja šeima
Jaunimo gyvenimas ir galimybės kaime bei mieste skiriasi. Todėl jau nieko nebestebina, kad baigusieji mokyklas pakelia sparnus į užsienį ar didžiuosius Lietuvos miestus. To rezultatas – sparčiai senstanti kaimo bendruomenė, uždaromos mokyklos ir vaikų darželiai, kaip vaiduokliai užkaltais langais akis badantys namai.
Kaip teigė Panevėžio rajono jaunimo reikalų koordinatorius Vidas Visockis, statistikos, kiek jaunuolių baigę mokyklas lieka gyventi kaime ar įgiję išsilavinimą grįžta, nėra. Tačiau, neoficialiais duomenimis, iš maždaug tūkstančio jaunų žmonių kaime lieka geriausiu atveju tik trys.
Priežasčių toli ieškoti nereikia – didžiulis nedarbas. O jauno žmogaus bene pagrindinis noras – padori alga, automobilis ir savas gyvenamasis plotas.
Tačiau, pasak V. Visockio, didelę įtaką jaunų žmonių apsisprendimui, turi šeima ir mokykla.
„Manau, kad šeima ir mokykla turi didžiausią įtaką jaunuoliams apsispręsti. Juk šiais laikais galima susikurti biurą ir debesyse – dirbti bet kur ir bet kada. O kaime – idealios sąlygos, čia gyvenimo kokybė daug geresnė nei mieste. Kita vertus, turint savo transportą miestą nesunku pasiekti iš bet kurio rajono kampelio“, – įsitikinęs V. Visockis.
Pagrindinė problema, kodėl jaunimas kartais nori bet kokia kaina pabėgti iš kaimo, – dar mokyklos suole nuolat jiems kalama, kad gyvenime nieko nepasieks, jeigu puikiai nesimokys. Taip pat pasigirstančios kalbos, kad kaimo mokykla tikrai neparuoš taip gerai, kaip miesto. Pasak jaunimo reikalų koordinatoriaus, todėl daugelis jaunuolių nesąmoningai bando paneigti tuos stereotipus ir emigruoja.
„Kiekvieną situaciją galima pakreipti viena ar kita linkme. Jeigu nori, ir kaime tikrai gali rasti veiklos, bet tas noras gyventi, dirbti ir kurti kaime turi ateiti iš šeimos, turi būti perduodamas iš kartos į kartą“, – mano su jaunimu dirbantis specialistas.
Jo teigimu, Panevėžio rajonas – ne pramonės, o žemės ūkio, darbo čia teks ieškoti daug ilgiau, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad kaime nėra jokių perspektyvų.
Gyvena virtualiame pasaulyje
Pasak V. Visockio, jauni žmonės dažnai skundžiasi, kad nėra kaime veiklos, tačiau pamiršta, kad jie patys turi ir gali imtis iniciatyvos, ant lėkštutės niekas nieko neatneš. Panevėžio rajone – nemažai gražių iniciatyvų, suburiančių jaunuolius, tereikia tik pasirinkti patinkamą veiklą ir prisijungti.
„Jauni žmonės labai imlūs įvairioms iniciatyvoms, bet informacijos šiais laikais tiek daug, kad jaunuoliai tarp tokios gausos nebesugeba atsirinkti. Juokaujame, kad netrukus reikės kurti interneto prevencines programas, nes daugelis tiesiog apsigyvena virtualiame pasaulyje ir nebenori jokių iniciatyvų. Prieš dešimtmetį iš dešimties jaunuolių tik kokie du neturėdavo idėjų, o dabar tik du iš dešimties jų turi“, – sakė V. Visockis.
Jo teigimu, dabar jaunų žmonių gyvenimas verda internete ir išmaniuosiuose telefonuose, todėl juos sudominti kita veikla – sunkus uždavinys. Pasak specialisto, dažnas, sulaukęs pasiūlymo prisijungti prie vienos ar kitos iniciatyvos, klausia, o kas jam iš to, kokia nauda.
Dalyvavimas nevyriausybinėse organizacijose, savanoriavimas – neįkainojama gyvenimo patirtis, jos mokyklos suole neįgysi, tačiau sudominti tokia veikla jaunuolius – sunkus darbas, nebent apie tai jie išgirsta iš bendraamžių ar pažįstamų. Todėl jau kitą mėnesį įvairiose rajono vietose bus organizuojamos specialios vaizdo konferencijos su užsienyje ar kituose Lietuvos miestuose gyvenančiais jaunuoliais. Šie pasakos, kaip dalyvavimas neformalioje veikloje padėjo susirasti savo vietą ir mėgstamą darbą, veiklą.
„Jaunimui galima daug ką įdomaus papasakoti, bet jiems tai nebus įdomu, o kai pamatys pavyzdį – buvusį vyresnį mokyklos draugą ar tame pačiame kaime gyvenusį pažįstamą, jau bus kitaip. Tokiais pavyzdžiais jie susižavi, pagaliau – pasitiki. Tai nebus kaip emigraciją skatinanti laida, mūsų tikslas – populiarinti neformalią veiklą, kad jauni žmonės kitiems papasakotų, ką jiems davė tokia veikla“, – teigė jaunimo reikalų koordinatorius.
Savanorystė – gyvenimo patirtis
Apie galimybes – savanorystę, mainus, turiningą laisvalaikį, įvairias tarptautines programas – Panevėžio rajono jaunimą jau nuo praėjusių metų supažindina Velžio ir Raguvos bibliotekininkės. Kaip teigė Velžio bibliotekininkė Žana Mamontova, daug jaunų žmonių, ypač gyvenančių priemiestinėse gyvenvietėse, apie savanorystę ir įvairias mainų programas yra girdėję ir net patys dalyvavę, o įsikūrusieji atokesniuose kaimuose dažnai išgirsta tik pirmą kartą.
„Jaunus žmones visada traukė naujovės. Kaimo jaunimas, baigęs mokyklą, dažnai būna sutrikęs. Jeigu neįstoja toliau mokytis arba neturi galimybių tą padaryti, išvyksta į užsienį dirbti ir tik nedaugelis kaip vieną iš alternatyvų pasirenka savanorystę, nes dažnas mano, kad tai tik laiko švaistymas“, – sakė Ž. Mamontova.
Tačiau svečioje šalyje įgyta patirtis – neįkainojama. Kaip pasakojo bibliotekininkė, vienas tėvų viskuo aprūpintas jaunuolis savo savanorystės vieta pasirinko Bulgarijos vienuolyną, kuriame glaudėsi įvairių socialinių problemų turintys jaunuoliai.
Jis norėjo paties blogiausio varianto, tokį ir gavo. Net ir dabar prisimenant neįprastą patirtį krečia šiurpuliai, tačiau būtent tokie išgyvenimai jam padėjo atrasti save. Tik grįžęs iš Bulgarijos jis įsitraukė į jaunimo organizacijų veiklą.
„Jeigu bus nutiestas raudonas kilimas ir savanoriavimas primins turistinę kelionę, vertingos patirties gal ir nebus daug, bet tai labai priklauso nuo paties žmogaus. Kaimo jaunimui reikia kuo daugiau tokios informacijos, įtraukti jį į įvairius projektus. Jeigu jiems sudarytume tokias sąlygas kaip ir miesto jaunimui, jie niekuo nesiskirs nuo miestiečių“, – mano Ž. Mamontova.
Lieka tik vienetai
Modestas Ruškys – vienas iš nedaugelio jaunuolių, kurie pasiliko kaime. 31-erių vyras pasakojo, kad savo gyvenimo mieste ar užsienyje neįsivaizduojantis, nors teko paragauti ir emigranto duonos. M. Ruškys ne tik kuria savo gyvenimą kaime, bet ir buria jaunus žmones sportuoti.
„Tėtis paliko ūkį, todėl ir apsistojau kaime. Buvau išvykęs padirbėti į Airiją, bet supratau, kad niekur geriau nerasiu kaip čia. Dirbu tik sau ir galiu užsiimti miela veikla“, – pasakojo jaunimo klubo „Akmenys“ pirmininkas ir Miežiškių seniūnijos sporto metodininkas.
Daugiausia laiko ir energijos reikalaujantis darbas – futbolo komandos, kuri apskrityje neturi sau lygių varžovų, treniravimas. Pasak Modesto, komandos branduolį sudaro 25–30 metų vyrai, todėl jau rengiami dokumentai klubą pavadinti nebe jaunimo, o tiesiog sporto, nes surinkti jaunesnę pamainą – per sunkus uždavinys.
„Kai mes buvome jauni, mums įvairius sumanymus padėdavo įgyvendinti bendruomenių pirmininkai, o dabar bendruomenės jaunimu nebepasitiki, o gal ir bijo prisiimti atsakomybę, o man laiko viskam nebeužtenka, todėl daugiau orientuojuosi į sportą“, – sakė M. Ruškys.
Jo teigimu, sutikti kaime jau pilnametystės sulaukusį ir vidurinę mokyklą baigusį jauną žmogų – retenybė. Norintieji mokytis renkasi Vilnių ar Kauną, o ieškantieji darbo – užsienį. Lieka tik ūkininkų vaikai, kurie ketina perimti tėvų ūkį, bei dar vienas kitas, darbo radęs Panevėžyje.
„Neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad situacija pasikeistų. Jeigu Panevėžys būtų patrauklus naujomis darbo vietomis, daugiau jaunimo liktų kaime“, – mano M. Ruškys.
Reikia pasitikėti jaunais žmonėmis
Išlaikyti jaunimą kaime – sunki užduotis, tačiau aktyvios bendruomenės jauniems žmonėms siūlo kartu ieškoti patrauklesnio gyvenimo galimybių, kad nekiltų minčių emigruoti į didmiesčius ar užsienį. Kaip teigė Berčiūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Marija Povilonienė, jų bendruomenėje net nėra jaunimo emigravimo problemos. Per pastaruosius keletą metų į užsienį emigravo tik keli jaunuoliai, dalis iš jų jau grįžo. Taip yra todėl, kad Berčiūnai – beveik priemiestinė gyvenvietė, daugelis gyventojų savo atžalas gali išleisti mokytis į universitetus, padėti žengti pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius.
„Berčiūnai – priemiestis. Jame daugelis gyventojų materialiai neblogai gyvena, gali padėti savo vaikams išsimokslinti, įsikurti“, – sakė M. Povilonienė.
Jos teigimu, jaunuoliai nuklysta negerais keliais tada, kai jie neturi gyvenimo tikslo ir užimtumo, todėl Berčiūnų bendruomenė stengiasi, kad jauni žmonės turėtų mėgstamos veiklos ir galimybių ja užsiimti. Nors jaunimas visada galėjo eiti sportuoti į mokyklos sporto salę, tačiau neturėjo vietos, kur galėtų tiesiog susiburti, todėl prieš daugiau kaip metus senos mokyklos katilinėje buvo įrengtas Jaunimo užimtumo centras. Pasak bendrijos pirmininkės, mokyklos salėje vaikai galėjo žaisti tik krepšinį, tinklinį ar kvadratą, bet ne visi juk nori mėtyti kamuolį, todėl ir buvo sumanyta seną ir anglimis pajuodusį pastatą paversti jaukia kaimo jaunimo susibūrimo vieta.
„Dabar jaunimas gali treniruotis treniruokliais, neseniai įsigijome teniso stalą, organizuojami įvairūs renginiai. Vaikinai ir merginos gali daryti šiame centre tai, ką nori patys, juk raktą turi. Jie susigalvojo savas taisykles, patys valo patalpas, vasarą prižiūri gėlynus. Manau, kad jaunimu reikia pasitikėti ir jokiu būdu neprimesti savo nuomonės, o tik, jiems nejaučiant, jeigu reikia, nukreipti teisinga linkme“, – įsitikinusi jau kone keturis dešimtmečius pedagoginį darbą dirbanti moteris.
M. Povilonienės manymu, bendruomenės gyvenimas – tai ne gražūs renginiai, o bendravimas ir pagalba reikiamu metu bendruomenės nariams. Svarbiausia – aktyvus branduolys, kuris sugebėtų be didelių pastangų sutelkti visus narius.
„Gal mūsų bendruomenės jaunimas būtų kitoks, jeigu jų nejudintum. Kaip atrodys kaimas – aktyvių bendruomenių rankose. Jau kone keturiasdešimt metų dirbu su vaikais ir jaunimu, įgijau jų autoritetą, nes moku rasti priėjimą prie kiekvieno, atrasti raktą į jų širdį. Kai kurie berčiūniečiai, išvykę gyventi į Vilnių ar Kauną ir negalintys savaitgalį grįžti, visada skambina mums ir prašo, kad aplankytume jų senus tėvus ir jais pasirūpintume“, – pasakojo M. Povilonienė.
Jos teigimu, svarbu bendrauti ne tik su jaunais žmonėmis, bet ir su jų tėvais. Gerų ir darbščių specialistų jau trūksta ir Panevėžyje, tad jauni žmonės turi visas galimybes likti gyventi kaime, tik reikia juos motyvuoti. O tai yra šeimos ir bendruomenių pareiga.
Lina DRANSEIKAITĖ
