Ji pažvelgė į mane lyg nauja ministerijos sekretorė į netyčia iš gatvės užklydusį pilietį, kuris pamiršo nusiimti Užgavėnių kaukę. Nė motais, kad ausys buvo mano, o sloguojanti nosis veikė pagal savo pačios sukurtas taisykles. Restoranas „Kompanija“, pats save priskiriantis gero maisto namams, atrodė it visų arogantiškų ministerijų maitinimo įstaigų visuma: labai tvarkingas, paklusęs architekto liniuotei ir nepasiruošęs jokioms improvizacijoms iš gatvės.
Valgiaraštis buvo ilgas, pritaikytas Gedimino prospekto valdininkams, kurių algos pralenkia skonį, o pietų pertraukos laikas gerokai trumpesnis už nuobodulyje išsipūtusius poreikius. Numečiau Knygų mugės pirkinių maišą ant suolo ir pakėlęs akis į nekantraujančią padavėją paprašiau taurės raudonojo vyno, vandens ir trupučio kantrybės. Darbo diena jau buvo pasibaigusi, o klientų nebuvo tiek, kad patikėtum, jog čia reikia užsisakyti stalelį iš anksto. Iš keliolikos pasiūlymų, nuo 10,99 iki 14,99 lito, išsirinkau menkių kepenėlių salotas. Nuo mugės skaitinių pavargusios smegenys prašėsi vitaminų, o nuo stoviniavimo patinusios čiurnos – sotesnio maisto. Sriubų puslapyje it nekantri gražuolė piršosi guliašo sriuba (12,99 lito), ir aš ją paėmiau.
Keliskart paklaustas, ar reikia bandelės, ir nesulaukęs įtikinamo atsakymo į klausimą, ar jos šviežiai kepamos, nusileidau it koks ligotas karo prievolininkas prie sveikatos patikrinimo kabineto. Po kelių akimirkų kramčiau salotų lapus apgailestaudamas, kad konservuotų menkių kepenėlių aliejus nebuvo išpiltas, ir galvodamas apie saldaus svogūno griežinį. Bandelė buvo greičiau „Maximos“ nei „Iki“. Jos nuopelnas, kad dvejojau, ar labai būsiu suklydęs iš gausaus pagrindinių patiekalų sąrašo išsirinkęs ant grotelių paruoštą avienos nugarinės kepsnį už 46,99 lito.
Visi pagrindiniai patiekalai „Kompanijos“ valgiaraštyje galėjo būti suskirstyti į brangiai įvertintus grill kepsnius (49,99 lito kainuojantis jautienos steikas, keliais litais pigesnė veršiena, aviena, perpus pigesnė paukštiena ir kiauliena), ir į seriją troškinių su befstrogenu viršuje (31,99 lito), kurie buvo skirti atsargesniam skoniui ir žemesnio rango valdininkui. Be to, „Kompanijos“ virtuvė nuolatinio streso kamuojančiam skrandžiui čia siūlė ir itališką puslapį: keturios pozicijos tagliatelle nuo 12,99 iki 14,99 lito. Dar ravioliai, blynai ir kelios kitos sąrašo kuklybės. Deja, apie jas nieko nepasakysiu.
Suvalgiau sriubą, mintyse atsiprašinėdamas vengrų. Nesakau, kad būtų buvusi kokia nors kriminalinė virtuvės veika, bet su tikra Budapešto virtuve sriuba neturėjo daugiau bendrumų nei Lietuvos teisėsauga su teisingumu. Suvalgiau Vilniaus knygų mugės garbei ir laukiau kompensacijos – avienos nugarinės. Aptarnavimo tempas nesikeitė: jis buvo gerokai per didelis gero maisto namams ir pietų pertraukų minučių neskaičiuojantiems pensininkams. Padavėja uoliai rinko tuščius indus, pakartotinai teiraudamasi, ar labai skaniai suvalgiau. Mykiau it namie akinius pamiršęs Knygų mugės lankytojas.
Aviena atkeliavo gausioje ant tų pačių grotelių apkeptų daržovių ir bulvių apsuptyje. Dosnus paprikos luitas, linijas išsaugojusi svogūno galva (sėkmingai atlaikę išbandymą ugnimi) ir per daug sukepta cukinija. Tačiau blogiausia naujiena buvo atnešta kartu su avienos nugarine. Dalykiškai priimdama užsakymą padavėja keliskart teiravosi, kaip stipriai iškepto kąsnio pageidaučiau, o aš ne mažiau kantriai aiškinau, kad svajoju apie mažiau negu vidutiniškai pakeptą mėsą. Dabar žvelgiau pro langą į anapus gatvės dunksantį Konstitucinio Teismo pastatą ir galvojau, kad tikriausiai garbieji teisėjai galėtų išaiškinti, ką reiškia lietuvio liudijimas, kad pilietis NN nori mažiau nei vidutiniškai iškeptos avienos. Juk teisininkai gali pasakyti, kas yra retas atvejis?
Kramtydamas stipriai perkeptą mėsą, galvojau apie sutarčių teisę bei administracinio centro restoranų kultūrą. Viskas atrodo lyg ir iš receptų knygų, ir iš kodeksų, bet nusivylimas velkasi iš paskos lyg koks įtarumo šešėlis. Žinoma, restorano galima išvengti, o štai kasdienio gyvenimo administravimo – beveik niekada. Dėliojau lėkštėje spalvas, formas ir skonius, pridurdamas tikrai gerų restoranų prisiminimus. Akyse šmėžavo naujų knygų prekystaliai, apkrauti storomis knygomis labai spalvingais viršeliais ir kritiką sunkiai atlaikančiais vertimais.
Avieną sudorojau, bet nusivylimo kartėlis liko. Darkart paklaustas, ar skaniai suvalgiau savo patiekalą, nieko mandagaus nepasakiau. Prašiau tik vieno – kokio nors pyrago jautresnės prigimties knygų skaitytojui. Mano bandymas juokauti pasirodė prastesnis už suvalgytą guliašo sriubą. O obuolių pyragas, kurį atnešė su puodeliu espreso, šiek šiek pataisė Gedimino prospekto prietemą. Ne, tai nebuvo tradicinis kepinys. Vienas iš tų, kurie išsirikiuoja eilėje už Vienos štrudelio. Obuolių gabalėliai „Kompanijoje“ buvo apglėbti saldaus ir smagiai sumirkusio kekso tešlos. Gana įdomus atvejis, kurio net mikrobangų krosnelė labai nesugadino. Nurijau jausdamas, kad mano nosis pagaliau įgauna žmonišką spalvą, o ausys pusėtiną formą. Apmokėjau sąskaitą ir be komentaro palikau arbatpinigių. Keli žingsniai iki namų ir tyluma su knyga ant kelių leido užmiršti vietą, kurios neturėčiau pasiilgti.
Restoranas „Kompanija“, Gedimino pr. 31, Vilnius. Įvertinimas: 1 šakutė iš 5.
