Naujos valdžios tvirtinimai „daugiau jokių karpymų ir naktinių reformų“ turėjo nuliūdinti jos rinkėjus. Juk daugelis balsavo būtent už viltį grįžti į 2002–2008 m. bumo laikus ir permainas, naikinančias naktinių reformų sprendimus. Jiems pasiųstas atsakymas buvo visiškai aiškus: „Tęsime nubrėžtą kovos su krize liniją.“ Ir patvirtindama tokią nuostatą 16-oji Vyriausybė beveik be jokių pakeitimų priėmė 15-osios Vyriausybės sudarytą 2013 m. nacionalinį biudžetą.
Suvokdamas, kad daugelis rinkėjų balsavo už pagrindinių sąjungininkų šioje koalicijoje „darbiečių“ tobulai išplatintą įsipareigojimą „iki 2013 m. pabaigos minimalią algą pakelti iki 1509 litų“ ir norėdamas patvirtinti, jog tai buvo tik rinkėjų papirkimo metodas, socialdemokratų lyderis išdrįso viešai paskelbti, kad minimali alga daugiau didinama (ją pakėlus iki 1000 litų) nebus.
Taigi, pagrindinė šimtadienio išvada – naujoji Vyriausybė tęsia principines pirmtakės nuostatas (biudžeto deficito mažinimas, energetikos problemų mazgo narpliojimas, toks pat atsargus pajamų diferenciacijos mažinimas, siekiant nepakenkti ekonomikos konkurencingumui). Sudėtinga situacija neleido ir neleidžia daryti bent kiek didesnių manevrų ekonomikos politikoje, o mes galime tik pasidžiaugti, kad sisteminės partijos situaciją vertina vienodai.
Antra, Vyriausybė žengė vieną ryškesnį savarankišką žingsnį – 17,6 proc. padidino minimalų atlyginimą. Nes taip socialdemokratai ir žadėjo.
Dvejus metus iš eilės (po krizės, ekonomikai ėmus kilti) smunkant žmonių realiosioms pajamoms ir didėjant verslo pajamoms tokia korekcija buvo būtina. Žinoma, padidinti daugiau nei dešimtadalio darbuotojų atlyginimus bemaž 18 proc. yra gan staigus judesys, ekonomika tokių nemėgsta, jai priimtinesnis švelnesnis judėjimas ta kryptimi.
Tačiau patį minimalų atlyginimą didinti jau buvo ir įmanoma, ir reikalinga. Įmanoma todėl, kad, vertinant palyginamosiomis kainomis, 2011 m. darbo našumas pakilo 5,2 proc., skaičiuojant pagal vieną darbo valandą, arba 3,8 proc., skaičiuojant pagal vieną dirbantį asmenį, ir 2011 m. jis jau buvo aukštesnis nei 2008-aisiais. Vidutinis darbo užmokestis šalyje 2008 m. trečią ketvirtį buvo 2320 litų, o 2012 m. trečią ketvirtį – 2171 litas. Reikalinga todėl, kad vos ne mažiausias visoje Europoje minimalus atlyginimas veja žmones iš Lietuvos, verčia rinktis gyvenimą iš pašalpų ir uždarbį priešokiais šešėlinėje sferoje. Be to, neproduktyvios ir nekonkurencingos verslo įmonės dėl pigutėlio darbo lieka gyvybingos. Taip įšaldomas kapitalas, o žala verslo aplinkai panaši kaip tuo atveju, jei neproduktyvios įmonės ir sektoriai būtų saugomi didžiuliais muitais užsienio prekėms.
Juk daugelis balsavo būtent už viltį grįžti į 2002–2008 m. bumo laikus ir permainas, naikinančias naktinių reformų sprendimus.
Trečioji šimtadienio išvada – ES reikalai atiduoti rūmams S. Daukanto aikštėje. Tai vėl Andriaus Kubiliaus Vyriausybės linijos tęsinys, pagrįstas prezidentės prerogatyva vadovauti šalies užsienio politikai. Taikus sugyvenimas su prezidentūra 16-ajai Vyriausybei, atrodo, rūpi dar labiau nei ankstesniajai. Kadangi dešiniųjų Vyriausybė visais svarbiausiais santykių su ES institucijomis klausimais turėjo nebylų prezidentės palaikymą, to paties tikėtis ir dabar gal būtų per drąsu, jei ne mūsų pirmoji išvada. Prezidentė ir toliau laikysis savo nuostatų ir principų, o Vyriausybė rodo gana akcentuotą nusiteikimą savo veiksmus ES politikoje nuolat derinti su prezidentūra.
Tiesa, prezidentė gana atsargi dėl euro įvedimo. Lietuvos ekonomikos stabilumas ne toks patikimas, kokio reikalauja formalieji Mastrichto kriterijai. Euro įvedimo 2015 m. planas kelia abejonių. Antai SEB banko analitikai tiesiai teigia planą žlugsiant – jų prognozė skelbia, kad valdžios sektoriaus finansai ir 2013, ir 2014 m. sieks 3,5 proc. deficitą, t. y. jis bus puse procento didesnis, nei reikalauja Mastrichto kriterijus. Turint galvoje „Sodrai“ užkrautą krūvį ir jos finansines problemas, tokia prognozė nėra be pagrindo. Taigi, gali būti, kad skeptikų džiaugsmui (tuščiam ir beprasmiam, kaip ir pirmosios nesėkmės atveju) eurą įsivesime tik iš trečio karto. Bet galima neabejoti, kad prezidentūra parems kiekvieną Vyriausybės veiksmą, padedantį vykdyti tuos kriterijus ir euro įvedimą 2015 m. darantį realų.
Daugiau naujienų nėra. Tiesa, yra ne vienas užmojis imtis didesnės reformos, ne kartą buvome informuoti, kad „sukurta darbo grupė“. Kažkada tų grupių darbas išeis viešumon, jų pasiūlymai bus svarstomi Seime, bet apsiriks tas, kuris tikėsis ryškesnių mūsų ekonomikos politikos ir pačios ekonomikos pokyčių.
Ekonomikos padėtis Europoje sudėtinga, mūsų ūkio lėtas kilimas taip pat trapus, todėl ekonomikos politika tegali būti viena ir ta pati: valdžios finansų balansavimas (kad nereikėtų dalies nacionalinių pajamų išvežti užsienin kaip palūkanų), konkurencingumo palaikymas, tolygus krizės naštos dalijimasis ir, o tai daug sunkiau, tolygus pajamų prieaugio, kylant iš krizės, dalijimasis. Tik kai išplauksime į platesnius vandenis – kai gamyba augs, atlyginimai kils, biudžeto ir „Sodros“ pajamos gausės, bus galima leistis į ideologiškai orientuotų alternatyvių strategijų kūrimą ir ekonominės politikos alternatyvų siūlymą tėvynainiams. Jei matysime esant ryšį tarp mūsų darbo ir mūsų gerovės, nepražūsime. Tačiau grėsmė nematyti egzistuoja.
