Kroatijos aktorius, šių metų festivalio „Kino pavasario“ žiuri narys Leonas Lučevas kalbėdamasis su IQ susigriebia, kad šiemet jam, kaip artistui, sukanka dvidešimt metų. Kroatų kino įžymybė apžvelgia svarbiausius ir aktualiausius savo kūrybinio kelio momentus.
Apie festivalius. Festivalis festivaliui nelygus. Šiemet buvau Sandanso filmų festivalyje, kuris vyksta mažame miestelyje, ten visi daug bendrauja, aplinka ir atmosfera kamerinė. O, pavyzdžiui, Berlynas yra visiškai kitoks reikalas – Berlynalė didelė, stipri, intensyvi. Tai ne vakarėlių, o verslo festivalis. Be to, daug kas priklauso nuo amžiaus. Kai buvau jaunas, galėjau eiti ne tik į susitikimus, filmų peržiūras, bet ir į vakarėlius. Dabar norisi ne tokios įtemptos dienotvarkės, kruopščiau atsirinkti, kurie susitikimai bus tikrai naudingi ir vertingi. Labai džiaugiuosi, kad čia, Vilniuje, patekau į žiuri, kurio nariai – tokios įdomios kino asmenybės.
Iki aktorystės. Neturėjau svajonės tapti aktoriumi. Nuo mažumės troškau būti jūrininku, vėliau vairuotoju. Pradėjęs eiti į mokyklą, po kurio laiko nusprendžiau, kad nebenoriu jos lankyti, tačiau paskui grįžau ir ją baigiau. Tuomet prasidėjo pilietinis karas. Po dvejų metų, jam baigusis, įstojau mokytis komunikacijos mokslų. Atsitiktinai pastebėjau, kad viena teatro trupė rengia atranką. Nuėjau per daug nesitikėdamas. Dalyvavo daugiau nei 300 žmonių, atranka truko daug dienų, tačiau galiausiai ją perėjau ir pradėjau dirbti su šia trupe. O tada jau supratau, kad reikia mokytis aktorystės, ir įstojau į akademiją. Septynerius metus išbuvau teatre, tada perėjau į televiziją, bet po kurio laiko vėl grįžau į teatrą – tapau vieno mažo teatro direktoriumi. Esu įkūręs prodiuserių bendrovę, kuri šiuo metu Kroatijoje rengiasi filmuoti juostą „Love Island“. Be šių veiklų, tenka daug dirbti su studentais, organizuoti kūrybines dirbtuves.
Aktorystė visus tuos dvidešimt metų yra didžioji mano aistra ir aš labai džiaugiuosi tapęs ne vairuotoju (juokiasi). Jei vieną dieną mano darbas nustos teikti džiaugsmą, manau, ilgai nesvarstęs vaidmenų atsisakysiu. Galbūt atsidėsiu darbui su studentais, kuris man taip pat kelia labai daug gerų emocijų.
Vaidmenys. Viskas paprasta – žmonės renkasi mane, o tada aš renkuosi žmones. Nors iš esmės esu linkęs duoti šansą daugeliui režisierių ir personažų. Labai daug dalykų yra tiesiog proceso, darbo klausimas. Kartais repeticijos, pasiruošimas, įšokimas į vaidmenį užtrunka kelias dienas, kartais kelias savaites ar mėnesius. Man tas pasiruošimas patinka. Būtina sužinoti, atrasti, koks tas personažas yra, ką jis mėgsta, kokie jo santykiai su kitais žmonėmis, net kokios muzikos jis klauso. Nebūtinai tai bus užfiksuota kameromis, tačiau svarbu kuo labiau išbaigti paveikslą. Na ir kas, kad žiūrovai nepamato ir neįvertina to darbo, tačiau kai ateini priešais kamerą jau turėdamas istoriją, kurią gali papasakoti, jie tikrai tai jaučia. Savo studentams sakau, kad aktorius turi turėti savo darbo paslapčių. Tačiau personažas jam neturi būti paslaptis.
Santykiai su režisieriais. Pačioje filmo kūrimo pradžioje reikia labai daug kalbėtis su režisieriumi: tai jo pasaulis, kurį jis nori pastatyti. Galiausiai, kai jau esu vaidmenyje, mano personažas tampa daug protingesnis ir sumanesnis už mane, jis žino, kaip reikia reaguoti ar ką sakyti. Taip būna ne visada. Tai yra tikrasis kino stebuklas.
Jaunystėje dažnai puldavau priešgyniauti: ne ne, šito tai aš nedarysiu, to jau per daug. Tokia būdavo mano pirmoji reakcija, nors vėliau ir nusileisdavau.Viena vyresnės kartos aktorė man patarė: „Leonai, nešvaistyk savo energijos, daryk tai, kas liepiama, galiausiai juk vis tiek elgsiesi taip, kaip tau išeina.“ Dabar suprantu, kad aktorius privalo turėti lankstų protą ir greitą reakciją, paklusti režisieriui ir, jei prašo eiti į dešinę, eiti į dešinę, o jei į kairę – eiti į kairę. Geras aktorius savo nuojautomis turi būti tarsi gyvūnas. Išmokau, kad svarbiausia – bandyti ir tik tuomet svarstyti, to reikia ar verčiau atsisakome. Jei kas nors nelimpa, neveikia, mes tai pamatysime kartu su režisieriumi.
Filmas „Pasekmės“. Didžiuojuosi, kad nusifilmavau šiame filme, kuris pristatomas ir „Kino pavasaryje“. Jis man svarbus. Filmavausi panašios tematikos filme iš kroatiškos perspektyvos, kitame – iš bosnių, o dabar – iš serbų. Man atrodo, kad po karo, visų politinių nesutarimų tiltus tarp susiskaldžiusių valstybių pirmiausia ėmė tiesti menininkai. Serbų aktoriai vaidino kroatų ar bosnių filmuose ir atvirkščiai, jie migravo laisvai, stengdamiesi neturėti jokių nuostatų. Manau, kad mums pavyko nufilmuoti gražų filmą. Gal ir nebūtų taip pasisekę, jei nebūtume sukūrę gero santykio su režisieriumi ir patikėję vienas kitu.
Kroatijos kinas. Niekada Kroatijos kinas neišgyveno tokių gerų laikų kaip dabar! Viskas pradėjo kilti, kai Albertas Kapovićius 2008 m. atidarė Kroatijos audiovizualinį centrą. Prieš porą metų sumanyta, kad kino kūrėjai, atvykstantys į Kroatiją kurti filmo, gauna 20 proc. finansavimą iš valstybės. Tai paskatino daug kino kūrėjų atvykti. Praėjusiais metais valdžia pateikė pavyzdį su vienu filmu, kuriam skirtos lėšos sugrįžo su kaupu. Kroatų kinas auga ir tai labai jaučiasi. Kad situacija gerėja, gali pajusti net kino žmonių susitikimuose ir vakarėliuose! Pasikeitė nuotaika, atmosfera, energetika – visi kažkokie pozityvesni. Bet tas pakilimas nėra paprastas dalykas. Daugybė žmonių dėl to sunkiai ir nuosekliai dirba.
