Lietuvoje vis dažniau verkšlenama, kad šalyje didėja praraja tarp kelių didžiųjų miestų ir provincijos. Visų pirma pajamų lygio, darbo galimybių, o neretai ir ištiso gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros skirtumai.
Iš Vilniaus išvažiavę politikai tarsi kokie nežinomų žemių tyrinėtojai vėliau parveža žinių, kad kaimuose „jie gyvena visai kitaip“. Baisisi netvarka. Stebisi, kaip žmonės įpranta gyventi vien iš socialinių pašalpų. Tyliai šnabždasi, kad girtuokliavimas paplitęs iki nesuvokiamo masto. Kad mažesniuose miesteliuose ar kaimuose dedasi siaubingi dalykai, patvirtina ir pastarųjų dienų skandalai dėl policijos aplaidumo. Nesuskubę reaguoti į iškvietimus, policininkai vėliau turėjo registruoti žmogžudystes, įvykusias dėl girtuoklystės.
Tie patys geranoriškai nusiteikę politikai ar mokslininkai aiškina, kad provincijos atsilikimą galėtų sumažinti didesnis investicijų srautas. Mat dabar verslas koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, o kaimuose nėra nei darbo, nei perspektyvų. Patys vietos gyventojai skundžiasi, kad jų vaikai išvažiuoja į didžiuosius miestus ar užsienį, nes jiems gimtinėje nėra ką veikti.
Ir teisingai. Nėra ir nebus ką veikti Lietuvos kaimuose ir provincijos miesteliuose. Pastaruoju metu įsiplieskę ginčai dėl galimybės Lietuvoje žvalgyti skalūnų dujų telkinius tik patvirtina, kad Lietuvos kaimas yra pasmerktas. Pasmerktas ne dėl to, kad ten nėra perspektyvų. Tiesiog Lietuvos provincijos žmonės nenori turėti jokių perspektyvų. Veikia savotiškas susinaikinimo mechanizmas, iš kurio ištrūkti tiesiog nebėra psichologinių jėgų. Šioms bendruomenėms greičiausiai tiktų masinės depresijos apibūdinimas: savęs nuvertinimas, niekinimas ir net savotiškas mėgavimasis tuo, kad jiems nesiseka ir juos kas nors nuolat skriaudžia.
Tokioje psichologinėje susinaikinimo atmosferoje nėra išeities. Net geriausi valdžios sprendimai ir pastangos sukurti naujų darbo vietų, pritraukti investicijų į sustingusią provinciją greičiausiai susidurs su pasipriešinimu ir baime. Motyvai gali būti bet kokie: triukšmas, smarvė, tarša ar tiesiog „kam to reikia?“. Bandymai ieškoti skalūnų dujų kaip tik ir patvirtina, kad Lietuvos kaime investicijos ar bandymai ką nors veikti sukels protestų bangą ir galiausiai bus pasmerkti žlugti.
Įdomu, kaip skiriasi Lietuvos ir, pavyzdžiui, JAV visuomenės požiūris į gamtinių išteklių atradimą šalia savo kiemo. Amerikiečiai tokiu atveju trina rankomis ir džiaugiasi, tarsi laimėję aukso puodą. Jie žino, kad kokia nors pramoninė veikla padidins jų pačių galimybes – jei ne tiesiogiai parduoti savo sklypą, tai užsidirbti iš aptarnavimo veiklos, pavyzdžiui, atidarius kad ir užkandinę vietos darbininkams. Net žalos ar taršos atveju amerikietis greičiausiai pasistengs gauti tokių kompensacijų, kad būtų aprūpinti ir jo vaikai, ir anūkai. O Lietuvoje bus bambama, kad kažkas kėsinasi į „šventą žemelę“. Nesvarbu, net jei ji galbūt jau metų metais apleista. Tuomet staiga susirūpinama kraštovaizdžiu, nors iki tol buvo be gailesčio pilamos šiukšlės kur pakliūva. Tuomet rengiami mitingai ir demonstruojamos pavydėtinos geologijos žinios, nors dauguma protestuotojų vargu ar baigė devynias klases. Į pagalbą protestuotojams suskumba politikai, kurie tarsi hienos pajunta neapykantos ir agresijos tvaiką. Jie mušasi į krūtinę ir kalba, kaip neleis pažeisti vietos gyventojų interesų.
Tačiau ar jų interesas yra likti tokioje pat uždaroje ir depresijos kupinoje erdvėje? Neturėti jokių perspektyvų gyventi geriau? Ir ne tik konkrečiam kaimui, bet platesne prasme – visai Lietuvai? Ar pačios Lietuvos interesas yra saugoti šį depresyvų ir piktą kaimą bei jo piktus žmones nuo triukšmo ir nerimo?
Žvelgiant į Žygaičių ir panašių kaimų gyventojų pasipriešinimą bet kokioms permainoms, kyla klausimas, ar ne veltui ekonomistai kalba apie „plyno lauko investicijas“. Lietuvoje jos įgauna tiesioginę prasmę – atrodo, tik plyname lauke, be jokių aplink gyvenančių žmonių įmanomos investicijos. Atrodo, mes pražiūrėjome savo strateginių tikslų eiliškumą: prieš pradėdami tokius ambicingus projektus kaip skalūnų dujų gavyba ar Visagino atominės elektrinės statyba, turėtume pakeisti išankstinį negatyvų visuomenės nusiteikimą. Iki šiol bemaž visos valdžios į tai nekreipdavo dėmesio. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai viešoji nuomonė tampa galinga politine priemone, galioja taisyklė: jei sava valdžia nesirūpins savo šalies visuomenės nuomone, tai padarys kas nors kitas. Kaip tik tokius vaisius šiuo metu mes ir raškome.
