Bibliotekos kaip knygų saugyklos jau seniai išaugo savo drabužį. Dabar jos – bendruomenes telkianti ir vienijanti erdvė, kurioje įdiegtos informacinės technologijos tampa įrankiu bendrauti, pažinti ar pramogauti. Net ir garbaus amžiaus sulaukę senjorai nesibaido daugelį kasdienių reikalų sutvarkyti internetu.
Apgulę ir vaikai, ir senjorai
Viešosios bibliotekos jau seniai nebėra ta vieta, kur išduodamos ir saugojamos knygos. Kultūros ir informacijos židiniais virtusios erdvės tampa raktu ne tik pažinti pasaulį, bet ir susitvarkyti daugelį kasdienių reikalų. Bene populiariausia bibliotekų teikiama paslauga – galimybė pasinaudoti kompiuteriu ir internetu, todėl kompiuterius apgulę ir vaikai, ir senjorai.
Kaip pasakojo Vadoklių bibliotekos bibliotekininkė Joana Burokienė, bibliotekos, ypač kaime, yra ta vieta, kurioje apsilanko visi bendruomenės nariai – nuo pačių mažiausių iki senjorų. Ir ateina čia ne tik laikraščių ir žurnalų ar knygų paskaityti, bet ir išmokti dirbti kompiuteriu.
Nors kompiuterinio raštingumo kursai pradedantiesiems bibliotekose rengiami jau ne pirmi metai, norinčiųjų susidraugauti su naujausiomis informacinėmis technologijomis netrūksta.
„Nuo pernai daugelyje bibliotekų vyko neformaliojo ugdymo užsiėmimai vaikams, tad laiko suaugusiesiems galėjome skirti mažiau, tačiau visi norintieji tikrai rado būdų, kaip tai padaryti“, – „Sekundei“ teigė J. Burokienė.
Pasak bibliotekininkės, nelengva organizuoti norinčiųjų išmokti dirbti kompiuteriu grupinius užsiėmimus ne tik dėl kompiuterių bibliotekoje užimtumo, bet ir kitų dalykų – vieniems trukdo darbas, kitiems sveikatos problemos, dar tretiems – kiti rūpesčiai. Todėl norintieji susidraugauti su kompiuteriu dažniausiai kreipiasi į bibliotekos darbuotojas individualiai.
„Su bedarbiais daug lengviau, jie gali mokytis bet kada, o pas kitus tenka vykti prieš darbą arba po jo ir į namus. Taip pat nemažai studentų į biblioteką atsineša savo kompiuterius ir prašo, kad pamokytume, kaip dirbti su jų kompiuteriais, mat dažniausiai nesutampa programos“, – pasakojo J. Burokienė.
Išmoksta visi
Studentais pageidauja tapti ne tik senjorai, bet ir darbingo amžiaus bendruomenės nariai. Po Velykų bibliotekininkės laukia dar dvi naujos studentės – ji pasiryžo su informacinėmis technologijomis supažindinti Vadoklių parduotuvėje dirbančias pardavėjas. Viena jų prižadėjo į mokslus kibti per laisvas dienas, o kita – per atostogas.
„Kas nori, išmoksta visi. Vieni greičiau, kitiems prireikia daugiau laiko, bet nebuvo taip, kad neišmoktų. Kai kurie buvę mokiniai ir dabar dar skambina ir klausia patarimų ar nori pasikonsultuoti.
Tik viena moteriškė, supykusi, kad jos kompiuteris neklauso, norėjo viską mesti. Bet jai paaiškinau, kad net ir kupranugaris, tik atėjęs į cirką, be intensyvaus darbo negali parodyti jokio triuko. Ji išmoko dirbti ir dabar negali atsidžiaugti. Ožkas auginanti moteris susirado ožkų augintojų puslapį ir tik sunegalavus augintinėms lekia prie interneto klausti patarimų apie maitinimą, auginimą ir priežiūrą“, – pasakojo bibliotekininkė.
Pirmoji pažintis, pasak moters, prasideda nuo paprasčiausių dalykų – kaip įjungti ir išjungti kompiuterį bei piešti, kad žmogus išmoktų valdyti pelę. Vėliau išmokstama susikurti elektroninį paštą, atsidaryti savo paskyrą socialiniuose tinkluose ir galiausiai naudotis elektroninėmis paslaugomis.
„Sulaukiu ir kitokių prašymų, pavyzdžiui, padėti užsienyje gyvenantiems vaikams sukurti sveikinimą. Ne tik parinkti gražius žodžius, muziką, bet ir sukelti senas vaikystės nuotraukas. Būna ir taip, kad į biblioteką atlekia tiesiai iš parduotuvės – padėti instaliuoti kamerą“, – kalbėjo J. Burokienė.
Jungtis tarp miesto ir kaimo
Naujamiestiečius su šiuolaikinėmis technologijomis supažindinanti Naujamiesčio bibliotekos viešo interneto centro darbuotoja Gitana Tamoliūnienė teigė, kad kompiuteris ir internetas kaimo žmonėms – viena iš susisiekimo priemonių. Nuo Naujamiesčio iki Panevėžio – nemažas atstumas, todėl daugelis jų bendruomenės narių stengiasi įvairius kasdienius reikalus susitvarkyti internetu – taip ne tik patogiau, bet ir pigiau.
„Internetas yra mūsų susisiekimas su miestu. Kelionė į Panevėžį ir atgal kainuoja apie dešimt litų, todėl daugelį paslaugų gyventojai stengiasi susitvarkyti internetu. Pavyzdžiui, susimokėti už paslaugas ar užsiregistruoti pas gydytoją.
Taip pat kasmet kelios dešimtys gyventojų deklaruoja mokesčius. Aišku, turintieji galimybę nuvykti į miestą stengiasi deklaruoti pajamas kuo greičiau, kad atgautų permokas, o negalintieji laukia, kol pas mus apsilankys specialistė iš Mokesčių inspekcijos ir padės užsipildyti deklaraciją“, – pasakojo G. Tamoliūnienė.
Bibliotekoje retai būna, kad prie kompiuterių niekas nesėdėtų. Kaime dažna šeima gyvena skurde, kompiuteris namuose – vis dar retenybė, todėl po pamokų kompiuterius apgulę vaikai. Jie žino, kad prie kompiuterio žaisti gali valandą, o jeigu reikia ruoštis pamokoms – neribotai. Pasak G. Tamoliūnienės – nemokamas internetas kaimo vaikams – bene didžiausia pramoga, tad darbuotojos ir nepyksta, kad bibliotekoje jie praleidžia didelę dienos dalį, ypač per atostogas.
Iki pietų, kol vaikai mokosi, bibliotekoje tuščia taip pat nebūna – konsultacijoms ir individualiems mokymams renkasi vyresni kaimo žmonės, kai kurie jų ateina su savo nešiojamaisiais kompiuteriais.
„Mūsų prieigos taškas įkurtas prieš aštuonerius metus, įranga jau gerokai nusidėvėjusi, bet dirbame ir su tokia. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės į biblioteką atsineša savo kompiuterius, o pas kai kuriuos mes einame į namus“, – sakė G. Tamoliūnienė.
Nenori atsilikti nuo gyvenimo
Naujamiesčio bibliotekoje dažna viešnia yra Genovaitė Žiukienė. Kaip pasakojo į aštuntą dešimtį įkopusi naujamiestietė, mokytis naudotis kompiuteriu ir pažinti interneto platybes – niekada ne vėlu.
Išmokti dirbti kompiuteriu jai nebuvo sunku. Daug metų buhaltere dirbusi moteris lankė ne tik grupinius užsiėmimus, bet ir eidavo konsultuotis individualiai. Net pasitaupiusi pati įsigijo nešiojamąjį kompiuterį.
„Vis dar mokausi, tad labai gerai, kad visada turiu kur pasikonsultuoti. Internetu bendrauju su giminaičiais, paskaitau internetinius laikraščius ar pasiskaitau, kaip gaminti įvairius rankdarbius“, – pasakojo senjora.
Kai turi laisvesnio laiko, ji taip pat rašo kompiuteriu dienoraštį. Pasak moters, nors jau seniai pensijoje ir niekur nereikia skubėti, tačiau ištisas valandas praleisti prie kompiuterio sau negalinti leisti, mat ji gieda ir bažnyčios chore, ir kultūros namų ansamblyje dainuoja, taip pat padeda skurdžiau gyvenantiesiems išdalinti maisto paketus.
Genovaitės bendraamžė Liberiškio kaime gyvenanti Regina Krikščiūnienė teigė, kad kompiuteriu išmokti dirbti ją paskatino susiklosčiusios aplinkybės – abi dukros gyvena užsienyje, tad vienintelė galimybė išlaikyti glaudžius ryšius – bendrauti internetu.
„Nenoriu atsilikti nuo gyvenimo, turiu domėtis viskuo. Be to, viena dukra gyvena Anglijoje, o kita – Rusijoje. Sunku, kai vaikus tiek metų auginai ir dabar neturi šalia, tad bent skaipu galime pakalbėti, vieni kitiems nusiųsti nuotraukų“, – graudinosi R. Krikščiūnienė.
Moteris pasakojo, kad pažintį su informacinėmis technologijomis pradėjo prieš porą metų Naujamiesčio bibliotekoje, tačiau nesinaudojant kompiuteriu viskas pasimiršo. Tai matydama, anūkė močiutei paliko savo kompiuterį.
„Kiek man reikia, tiek sugebu. Be to, anūkė man visada per skaipą paaiškina, ko nesuprantu, po ranka turiu ir knygą apie darbą kompiuteriu“, – sakė moteris.
Kai tik turi laisvo laiko, ji mielai skaito internetinius portalus, bendrauja su draugais ir artimaisiais socialiniame tinkle „Facebook“. Net žaidžia įvairius žaidimus, pasak Reginos, dėmesiui sukaupti.
„Kaip aš sakau, dabar mano draugai yra kompiuteris ir internetas. Net vyrui, kuris seka visas krepšinio naujienas, surandu, kur transliuojamos krepšinio varžybos ar rodomi rezultatai. Viskas įmanoma, tik noro reikia“, – entuziazmo nestokojo R. Krikščiūnienė.
Laikas, skirtas sau
Į informacines technologijas senjorai kimba ne tik kaime, bet ir mieste. Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje šiuo metu į kompiuterių paslaptis gilinasi keturi senjorai. Kaip pasakojo Genovaitė Skarninienė, tik prieš kelias dienas ji su vyru įsigijusi kompiuterį, bet kaip juo dirbti, nelabai susigaudanti, todėl ir atėjusi į biblioteką.
„Prieš dvejus metus lankiau kompiuterinio raštingumo kursus, bet namuose neturėjau kompiuterio, tad visos žinios išgaravo. Man jau septyniasdešimt metų, esu blondinė, tad man galima ir pamiršti“, – juokavo moteris.
Nors pirmosios pamokos šiek tiek sukėlė sumaišties, tačiau po kelių bandymų pavyko pabendrauti su Norvegijoje gyvenančia vyro seserimi ir parašyti laišką Amerikoje gyvenančiai pusseserei. Pasak moters, su Jungtinėse Amerikos Valstijose gimusia ir jau dvi dešimtis metų Lietuvoje nebuvusia giminaite ji susirašydavo tik laiškais per didžiąsias šventes, o dabar galės bendrauti daug dažniau.
„Nesinori atsilikti nuo gyvenimo, todėl dar lankau ir anglų kalbos kursus. Kai tik dejuoji ir verki, tai ir tau pačiam negerai, ir kitiems, todėl stengiuosi kuo daugiau viskuo domėtis“, – kalbėjo G. Skarninienė.
Į mokymus kartu su vyru atvykusi Viktorija Sadalninkienė atviravo, kad ji prie kompiuterio sėdinti tik antrą kartą, bet tikisi, kad išmoks dirbti ir tada būtinai įsigis savo kompiuterį. Tada namuose galės pabendrauti ne tik su Vilniuje gyvenančiomis dukromis, bet ir paskaityti internete laikraščius, sužinoti visas naujienas.
„Nuo Naujųjų metų išėjau į pensiją, atsirado daug laisvo laiko, kurį dabar galiu skirti tik sau“, – sakė daug metų vaistus gaminusi moteris.
Lina DRANSEIKAITĖ
